Kaunietė, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narė Marija MACIJAUSKIENĖ
Fotografo Ričardo Šaknio nuotr.
***
Sukepusios lūpos ir migla –
Lyg ant klevo pavasarį
Padžiauti nėriniai
Mano gerkle vanduo –
Vos vos kruta –
Gyvybės vanduo…
***
Aiškiai laikas
Užrašo:
Nebėra nebūties, tik
Naktis ant vardų, ant
Gaidų ar ant nebaigto laiško
Šiurkščią pakulų drobę jau tiesia…
***
Pečius tavo slegia
Lietaus lašai ir
Nesvietiška žaluma
Skambantis krūmas,
Kurio jau pasiekt negali.
Tebelaikai mintyse
Ant jaunatviško liemenio
Ranką
Teberašai tam gražiajam
Pavasariui
Laišką ar skausmą
***
Paspalvintas dangus
Erškėtrožės žiedais. –
Dar tyli medžiai,
Uostai, girios.
Dar girtas nevirvena
Per šapelį gyvis…
Prisnūdo rytas,
Nakties likučiai
Vis draikos palei Žemę.
O žiedas keistas ir niurgzlus,
Tarsi padykes vaiks.
***
Kelias kelužis,
Laiko ėdžios.
Mėnuo nulūžęs
Tarsi po vėtros.
Ir pabarstyta ant
Viso gaublio daug
Akmenėlių Meilei sugrįžti.
Dar vis plevena lapas
Pernykštis nelyg vėduoklė
Per gaisro karštį…
Teks dar lig sielos, sielos
Ramybės kosminį laiką
Vaikui sukarti.
***
O kaimus lankė,
Vandenį drumstė
Šūvių tirados.
Laukuos ir aikštėse
Guli broleliai,
Vėtrų nugairinti,
Vėjų nuglostyti,
Slapčia apraudoti.
Tik dienos eina
Ir neišeina
Laiko žaizda.