Pirmąjį vasario sekmadienį, Žemaitijoje siaučiant nuožmiai pūgai, į paskutinio poilsio vietą išlydėjome savo mielą kolegę, pirmąją nepriklausomo „Šilalės artojo“ redaktorę, rajono Ūkininkių draugijos įkūrėją Laimą Žiauberienę (1961-2015). Bendradarbiai, bendražygiai, bendramoksliai, nuo pat gimimo ją pažinoję kaltinėniškiai dalijosi pačiais gražiausiais atsiminimais apie mirusiosios gerą širdį, draugišką būdą, sąžiningumą ir nepaprastą jautrumą kiekvienam atjautos reikalingam žmogui.
Juodu šešėliu šviesų velionės atminimą užtemdė tik Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Narsutis Petrikas.
Ragino nebijoti ir nepataikauti
Atviru žvilgsniu žiūrėjusi į pasaulį, ieškojusi jame prasmės, siekusi daugiau nei leido laikas – tokią „Šilalės artojo“ redaktorę prisiminė jos studijų bičiulės Rasa ir Nijolė.
A. a. Laimai visko reikėjo, ji visko norėjo, kūrė svajonių planus ir nebijojo jų įgyvendinti. Pradėjusi vadovauti partinį jungą nusimetusiam laikraščiui, Laima įkūrė rajono ūkininkių draugiją, rengė seminarus moterims, kvietė kaimo žmones į susitikimus su rašytojais, žurnalistais, kaimo laikraščių leidėjais. Iš visos širdies ji troško gyventi ir tuo nenumaldomu gyvenimo troškimu užkrėsdavo kitus.
Vienintelė jos „kaltė“ buvo tiesus, žemaitiškas būdas, sugebėjimas pasakyti ir parašyti tai, ką kiti norėdavo nutylėti. Net tuomet, kai Lietuva dar tik kūrėsi ir kiekviename žingsnyje keiksmais laidėsi mūsų laisve besipiktinantys sovietiniai kolaborantai, a. a. Laima drąsiai sakė tiesą, ragino nieko nebijoti ir niekam nepataikauti. Nei valdžiai, nei naujiesiems politikams, nei bažnyčiai.
„Nors visi matydavome negerovių, pagalvodavome, kad kartais geriau patylėti. Laima niekada nebijojo – sakė, ką matė ir kaip galvojo. Dėl to jai pirmajai tekdavo atremti senosios nomenklatūros smūgius. Neturėdama laiko pasirūpinti savimi, ji visada rūpinosi kitais – ir daugelis tuo naudojosi“, – sakė Šilalės Sąjūdžio tarybos narys Steponas Varkalys, dabar gyvenantis Plungėje, bet vis dar neabejingas Šilalės krašto žmonėms.
Pagrasino artėjančiu atpildu
Redaktorei, o ne laikraščio darbuotojams, tekdavo atremti sovietinių nomenklatūrininkų priekaištus, kartais net ir išklausyti atvirų jų grasinimų. Laima visada buvo neįtikėtinai stipri moteris: išleidusi iš redakcijos pykčiu besispjaudantį straipsnio herojų, tą pačią akimirką rasdavo žodžių žurnalistams padrąsinti.
Išeidama Anapilin, Redaktorė dar kartą prisiėmė visų mūsų, rašančiųjų, tariamas kaltes.
Ją, jau nebegalinčią apsiginti, nuo altoriaus per atsisveikinimo šv. Mišias iškoneveikė Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Narsutis Petrikas. Su didžiausiu įtūžiu dvasininkas grasino mirusiajai, o gal ir gyviesiems, artėjančia atpildo valanda, piktinosi, kad ji įsivaizdavo esanti aukštesnė už Dievą, žiniasklaidą vadino politikų įkaite masėms valdyti, o joje dirbančius žmones – nusidėjėliais, skelbiančiais neteisingą tiesą.
Dar nesibaigus šv. Mišioms už mirusiąją, bažnyčia ošė – pasipiktinę žmonės vieni kitiems aiškino, kad kunigas atkeršijo už tai, jog iki šiol parapija negali pamiršti „Šilalės artojo“ daug sykių apginto, Kaltinėnų žmonių iki šiol mylimo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statytojo kun. Petro Linkevičiaus.
Bet ar gali būti kitaip, jei 2006 m. į Kaltinėnus ganytoju paskirtas N. Petrikas savo naujuosius parapijiečius pasitiko mosuodamas kumščiais – ir tebemosuoja jais iki šiol, nesigėdydamas įžeidinėti net mirusiųjų?
Kritikuoti mirusįjį – negarbinga
Jo pamokslo klausęsi žmonės šiurpo, negalėdami suprasti, ar turi teisę bažnyčios tarnas smerkti tuos, kurie prisiėmė sau labai sunkią ir atsakingą pareigą informuoti visuomenę? Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius sako, kad, būdamas kerštingas, galėtų ne mažiau epitetų surasti ir bažnyčiai, nuo neatmenamų laikų buvusiai kieno nors įkaite – įskaitant ir pirmojo popiežiaus skyrimą.
„Laikausi įsitikinimo, kad kritikuoti mirusiuosius, kurie jau nebegali apsiginti, yra žema ir negarbinga. Jei iš tiesų esi nepatenkintas žmogumi ir nori išsakyti, ką galvoji apie jo veiklą, reikia tai pasakyti, kol jis gyvas. Tai ypač skaudžiai nuskamba rajonuose, mažose bendruomenėse, kur visi vienas kitą pažįsta“, – tvirtina D. Radzevičius.
Pasak jo, kaip žurnalistams galioja bendras principas, neleidžiantis suvedinėti asmeninių sąskaitų savo laikraštyje, lygiai taip ir klebonui bažnyčioje vykdant savo pareigas neetiška suvedinėti sąskaitas su žmonėmis, kurie jam nepatinka – tai yra neprofesionalu, neetiška ir neteisinga.
Taip pat nesąžininga tvirtinti, kad žiniasklaida yra politikų įkaitė, propagandos įrankis. „Marijos radijas“, katalikiška spauda irgi ne kas kita, o instrumentas propagandai skleisti.
„Bandau įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei iš sakyklos kunigui sakant pamokslą apie tai, jog žiniasklaida tampa instrumentu politikų rankose, kas nors imtų ir paklaustų: „Kunige, o kaip įvertintumėte bažnyčios rankose esančią žiniasklaidą?“ Manau, diskusija nutoltų nuo religinių dalykų, todėl ar tu būtum kunigas, ar žurnalistas, ar politikas, reikėtų atsiriboti nuo to luomo, kuriam priklausai, ir kalbėti apie bendrus žmogiškus principus. Pirmiausia – ar tokia žiniasklaidos priemonė vykdo visuomenės informavimo funkciją. Ir aš manau, kad bažnyčios valdoma žiniasklaida tokio testo neišlaikytų“, – įsitikinęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.
Kun. Narsutis bijojo atviro ir drąsaus Redaktorės žodžio, todėl už visas nuoskaudas atkeršijo jai mirus. Pasielgė ne kaip vyras ir ne kaip kunigas – negarbingai ir nemoraliai. Bet grasindamas artėjančia atpildo valanda turėtų žinoti, jog vieną kartą ji išmuš ir jam. Juodo varno karksėjimas grįžta aidu.