Pasakoja verslininkai dvyniai NAURIS ir NORMUNDAS MACIAI, daugeliui krepšinio fanų žinomi kaip emocingi Kauno „Žalgirio” sirgaliai.
TIKRAIS LIETUVOS KREPŠINIO FANAIS tapome dar tuomet, kai mums buvo vieneri. Užaugome Neretoje, prie Latvijos ir Lietuvos sienos, mūsų tėvas buvo lietuvis, motina – rusė. Krepšinio kamuolį varinėjamės nuo penkerių metų. Žiūrėdami per televizorių rungtynes, kuriose dalyvaudavo Sabonis, Chomičius, Kurtinaitis ir kiti lietuviai, supratome, kad jie garsina ne tik Lietuvos, bet ir visos Baltijos vardą. Mes abu negalime gyventi be krepšinio. Krepšinis mums yra viskas.
MOKYDAMIESI INTERNATE, abu pasvajodavome, kad kada nors į mūsų klasę ateis garsusis krepšininkas Arvydas Sabonis ir pasakys, kad mus pažįsta. Dabar, kai mums jau 43 metai, vaikystės svajonės išsipildė. Štai jau trisdešimt metų draugaujame su lietuvių krepšininkais Valdu ir Sauliumi Štombergais. Labai geri draugai esame su Saboniu. Neseniai Sabonis, kuris yra ir Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, buvo atvažiavęs į Latviją ir aplankė mus. Mums tai yra labai didelė garbė. Jis pasakė: „Aš jus, „braliukai“, labai myliu!“. O jei tai sako Sabas, mes juo tikime. Mes jaučiamės lyg broliai.
MŪSŲ SANTYKIAI SU LATVIJOS KREPŠINIU PRADĖJO MEGZTIS TIK DABAR. Mes lankomės ne tik Kauno Žalgirio rungtynėse. Einame ir į latvių rungtynes. Neseniai buvome Arenoje, kai žaidė Latvija su Lietuva. Tiesa, Arena nebuvo pilna – joje galėjo būti kokie 5000 žiūrovų. Jei tokios rungtynės vyktų Lietuvoje, manau, susirinktų visi 17 000. Be to, iš tų 5000 tik kokie 20 vilkėjo Latvijos marškinėlius. Lietuvos arenoje tokio žaidimo metu visi sirgaliai būtų pasipuošę lietuviškais marškinėliais. Lietuvos ir Latvijos krepšininkai ir sirgaliai labai skiriasi. Prieš Europos čempionatą paprastai vyksta draugiškos rungtynės – Lietuvoje kokios devynios, o Latvijoje – tik dvi rungtynės namuose. Todėl Latvijos fanams trūksta to džiaugsmo.
Na, kad ir kaip ten bebūtų, Žalgiris yra mūsų abiejų širdyse, o Lietuvai krepšinis yra tas pats, kas Brazilijai futbolas. Mums abiem labai patinka latvių krepšininkas Valdis Valteras. Kad ir kuo jis būtų kaltinamas, mums jis vis tiek atrodo ypatingas žmogus. Manome, kad tokiam kaip jis reikėtų pastatyti paminklą, jį reikėtų nešioti ant rankų. Valdis Valteras Latvijoje yra tas pats, kas Sabonis Lietuvoje – vienas iš visų laikų geriausių krepšinio žaidėjų. Kai Nauris laidos Overtime metu tai pasakė Valterui, jam iš susijaudinimo akys pritvinko ašarų.
ŠIEMET MUMS ABIEM BUVO SUTEIKTA LIETUVOS PILIETYBĖ. Kad gautume Lietuvos pilietybę, mums teko atsisakyti Latvijos. Nors mes būtume mielai pasilikę abi. Suteikiant pilietybę, garsus Lietuvos operos dainininkas V. Noreika giedojo valstybinį himną, o Lietuvos vidaus reikalų ministras D. A. Barakauskas švaria latvių kalba pasakė: „Berniukai, jūs esate baltai! Norėčiau, kad kada nors gyvenime gautumėte diplomatinius pasus.“ Nors abu kalbame ir latvių, ir lietuvių kalbomis, vis tik širdyje esame lietuviai.
ŠIŲ METŲ KOVO 7 D. TURĖJOME INCIDENTĄ su Madrido Real krepšininku Rudžiu Fernandezu (po Naurio smūgio Fernandezui į veidą ULEB uždraudė abiem krepšinio fanams lankytis tiek Eurolygos, tiek Europos taurės varžybose – V. V.). Nauris tai padarė Lietuvos, visos Baltijos vardu. Mat lietuvių žaidėjui Pauliui Jankūnui nukritus Madride, Fernandezas ant jo spjovė ir pavadino lietuvius komunistais. Tas rungtynes tuomet stebėjo 150 šalių. Sabonio sūnus draugauja su ispane iš Madrido. Jie mums pasakė taip: „Madride jus visi palaiko ir laukia. Visi yra jūsų pusėje. Niekas nemėgsta žaidėjo Fernandezo.“
PO ŠIO INICIDENTO VIENĄ DIENĄ PRALEIDOME AREŠTINĖJE.
Antrankius mums uždėjęs policininkas juokėsi: „Jūs jau ir taip garsūs, kam jums prireikė dar tų muštynių?“ Policininkai norėjo su mumis nusifotografuoti, siūlė alaus. Vieną iš mūsų paleido kitą rytą 10:30 val., antrą – 11:00. Netrukus po to nusprendėme įsteigti Baltijos fondą, kuris padėtų vaikams iš vaikų namų tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Sumanėme gaminti ir marškinėlius, planuojame Kaune gaminti „Braliukų“ alų. Galbūt taip pavyks surinkti „Žalgiriui” skirtą baudą – 25 000 eurų.
Į VARŽYBAS KAIP SIRGALIAI PRADĖJOME VAŽINĖTI NUO 23 METŲ. Abu mokėmės Murjanių sporto mokykloje, pradėjome kaip lengvaatlečiai. Iki šiol reguliariai lankomės sporto klube, du-tris kartus per savaitę pažaidžiame krepšinį. Abu prie namų turime krepšinio krepšius. Naurio krepšys Jauncieme net nudažytas Lietuvos vėliavos spalvomis. Esame pamišę fanai gerąja prasme, nes visa širdimi gyvename krepšiniu. 2000 m. Normundui grįžus iš Amerikos, jo žmona nusprendė skirtis. Teisme į klausimą apie skyrybų priežastį ji atsakė: „Krepšinį jis mylėjo labiau už mane.“
MES ABU NEGALIME ĮSIVAIZDUOTI SAVO GYVENIMO BE KREPŠINIO. Kad pasijustum gerai, kartais užtenka pusvalandį pavarinėti kamuolį. Lietuvoje mus labai myli – kartu fotografuojasi, prašo autografų. Kartais mus atpažįsta ir latvių vyrukai – pribėga, apsikabina ir sako: „Šaunuoliai, broliai!“. O kaip mes džiaugėmės jaunąja lietuvių plaukike Rūta, laimėjusia olimpiadoje! Tai tikras mūsų šalies pasididžiavimas.
MŪSŲ PEČIUS, KRŪTINES IR NUGARAS PUOŠIA GARSIAUSIŲ LIETUVOS KREPŠININKŲ PORTRETAI. Mes abu turime A. Sabonio, Jono Valančiūno, dvynių Kšištofo ir Darjušo Lavrinovičių bei kitų geriausių pasaulio žaidėjų portretų tatuiruotes. Pirmoji Normundo tatuiruotė – užrašas Lithuanian basketball ir grupės Depeche Mode logotipas – buvo padaryta 2000 m. Niujorke. Tatuiruotės yra lyg mūsų dienoraštis ant kūno, kuriame įamžinti ne tik Lietuvos krepšininkų portretai, bet ir ryškiausi mūsų gyvenimo įvykiai.
KASMET VYKSTAME Į 20-30 ŽALGIRIO RUNGTYNIŲ LIETUVOJE. Keliaujame ir į Japoniją, Venesuelą – visur, kur tik įstengiame nusigauti. Didžiąją dalį santaupų išleidžiame krepšiniui. Bilietais mus paremia Lietuvos Krepšinio federacija, o pinigų kelionėms ieškome patys, didelę paramą suteikia šeimos (broliai reiškia ypatingą padėką už pagalbą Naurio žmonos tėvui Ivarui Kraukliui – V. V.).
KIEKVIENAS PRAMOGAUJA TAIP, KAIP JAM PATINKA. Kiti kiekvieną savaitgalį palieka šimtus Coyote Fly naktiniame klube, o mes važinėjame į rungtynes. „Žalgiryje” žaidžia ir užsieniečiai, bet Lietuvos rinktinėje – tik lietuviai. Žiūrint Lietuvos rinktinės žaidimą, apima jausmas – jei reikėtų kovoti už savo šalį, mes tai darytume nedvejodami.
Nuotraukoje: Straipsnis apie Lietuvos piliečius Normundą ir Naurį Macius Latvijos žurnale „Klubs”