Kai nakties danguje regime tūkstančius šviesulių, žinome, jog daugelio jau seniai nebėra. Tačiau jų šviesa per šimtus metų tebeskrieja iki mūsų. Panašiai yra ir su tauriais žmonėmis, kurie išėję lieka mums šviesti savo darbais.
Toks buvo ir prelatas Antanas Rubšys (1923–2002), su kuriuo likimas man lėmė bendrauti paskutinį šviesaus kunigo ir humanitaro gyvenimo dešimtmetį. Šiandien vėl yra proga prisiminti šį taurųjį žmogų.
Iš garsiausių Septynių pasaulio stebuklų tik Egipto piramidės išliko iki mūsų laikų. Tačiau didįjį septynetą derėtų papildyti dar vienu šias dienas pasiekusiu senovės šedevru – Šventuoju Raštu. Jo gilioji išmintis ir Žodžio grožis per tūkstantmečius pasiekia vis naujas pasaulio kartas.
Kumrano ritinėliai ir kompiuteris
2003 metų vasarą Jeruzalėje, Izraelio muziejuje, teko matyti pačią seniausią Šventojo Rašto versiją – Kumrano rankraščius, sukurtus mūsų eros išvakarėse. Jų ritinėlius, sudėtus į amforas, oloje netoli Negyvosios jūros 1947 metų žiemą rado trys beduinų piemenys. Tai laikoma vienu svarbiausių žmonijos archeologinių atradimų. Apie jį pirmąkart prieš dvidešimt metų teko išgirsti iš žmogaus, kuris Šventąjį Raštą galėjo skaityti visomis originalo kalbomis – hebrajų, aramėjų ir graikų. Mudu sėdėjome nedideliame jaukiame Manhattano koledžo bendrabučio kambaryje, pilnutėliame knygų visais pašaliais. Tik šviesiausioje vietoje prie lango dar buvo vietos kompiuteriui.
– Pieštukais ir parkeriu rašiau daug knygų ir parašęs pajusdavau, kad man rankos dreba. Todėl persėdau prie kompiuterio, – giedrai šypsodamasis pasakojo tada septyniasdešimtuosius ėjęs kambario šeimininkas. – Kompiuteris labai lengvas dėl rankų, jautriai reaguoja – tik palietei, ir raidę turi! Dievo dovana – šitas išradimas.
Taip kalbėjo žmogus, išvertęs visą Šventojo Rašto Senąjį Testamentą.
Sužemaitinti Pranašai
Paklaustas, kiek moka kalbų, profesorius Antanas Rubšys atsakė:
– Dvidešimt vieną. Apvaizda man davė audrą gyvenime, ir ji buvo labai vaisinga. Mokiausi Italijoje, Vokietijoje, Artimuosiuose Rytuose. Audra – būtinas gyvenimo elementas, kad toliau viskas vystytųsi, ir rugiai, kviečiai gautų žiedadulkių. Be audros jie toliau negyventų. Taip ir žmonės, nes be audros istorijoje nėra ateities. Audringą metą dabar išgyvena mūsų tauta, bet aš tikiu, kad jos laukia geresnė ateitis.
– O kokią kalbą labiausiai mėgstate?
– Gimtąją – žemaičių. Man truko dvejus su puse metų sužemaitinti vien „Pranašų knygas”. Pranašai yra labai poetiški. Žemaitiškai jie nekalba. Jie kalba hebrajiškai. Žemaičių kalba jiems yra sunki, užtat versdamas užtrukau. Lengvesnė buvo „Penkiaknygė”. Ji labiau istoriška, mažiau poetiška.
– Jūs, sakėte, stengėtės Šventąjį Raštą sužemaitinti, bet jūsų vertimas puikiai suprantamas ir man, kilusiam iš pietvakarių Lietuvos.
– Ačiū Dievui, – skaniai nusijuokė. – Verčiau taip, kad visi lietuviai suprastų.
Iki Antano Rubšio Šventąjį Raštą lietuviškai buvo prakalbinę protestantų kunigas Jonas Bretkūnas (1590 m.), vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis (1816 m.) ir arkivyskupas Juozapas Skvireckas (1936 m.). „Lietuvos Vyskupų paskatintas imtis Senojo Testamento vertimo, prelatas A. Rubšys sėkmingai atliko šį milžinišką darbą”,- 1999 metų leidimo įžangoje rašė Vilniaus Arkivyskupas Metropolitas Audrys Juozas Bačkis, dar paminėdamas, kad, visą gyvenimą paskyręs didžiojo religijos ir kultūros paminklo studijoms, darbštusis vertėjas apvažinėjo bei išvaikščiojo Šventojo Rašto kraštus ir įsigilino į Senojo Testamento tautų kultūrą bei istoriją.
„Esi namie”
Apie savo pažintines keliones pats vertėjas taip pasakojo:
– Norėjau aplankyti visus kraštus, kurie susiję su Šventuoju Raštu, – nuo Irano iki Tuniso. Nekartą dirbau su archeologais. Bandžiau metodiškai panaudoti archeologiją Šventojo Rašto studijoms. Kasinėdamas ir pamatęs savo akimis, gali pajusti anų laikų tikrovę: kaip žmonės rengėsi, ką jie valgė. Kai po to skaitai Šventajame Rašte apie jų gyvenimą, tada –ak!– esi namie. Nemažiau, o neabejotinai dar labiau jautėsi profesorius namie, grįždamas į Lietuvą, o ypač – į gimtąją Žemaitiją.
– Iš Bučių kaimo, kur augome, aštuonis kilometrus žygiuodavome į mokyklą Laukuvoje, – prisimena trejetu metų jaunesnė sesuo Apolonija, – Antanas buvo man kaip geriausias draugas ir patarėjas. Antanui Rubšiui dar jaunystėje teko būti atrama ir žymiai vyresniems už save.
– Kai keturiasdešimt pirmaisiais sėdėjome rusų kalėjime Tauragėj, į kamerą grįžo apdujęs nuo kankinimų Vilius Vyprecas, kurį enkavedistai žiauriai tardė porą savaičių. Vilius manė, kad jį gali sušaudyti ateinantį rytą, todėl jis nori atlikti išpažintį ir kreipėsi į mane: „Antanai, tu esi jauniausias, kai išeisi iš kalėjimo, nunešk išpažintį mano kunigužiui.” Jis išpažino man savo nuodėmes ir susaistė mane išpažinties paslaptimi. Karo pradžioje išėjęs iš kalėjimo, įvykdžiau tą įpareigojimą, tapusį pašaukimo kunigystei pradžia, kai įstojau į kunigų seminariją Telšiuose.
Baigiantis karui pasitraukęs į Vakarus, jaunasis kunigas pradėjo nelengvą išeivio kelią. 1945–1949 m. ir 1957–1958 m. studijavo popiežiškame Grigaliaus universitete ir popiežiškame Biblijos institute Romoje, o 1971–1972 m. – popiežiškame Biblijos institute Jeruzalėje. Ilgiausias sustojimas – Manhattano koledžas Niujorke. Ten 34 metus Antanas Rubšys dėstė Šventojo Rašto pagrindus. Juos jis ne vieną semestrą perteikė ir Vytauto Didžiojo, Vilniaus edukologiniame universitetuose bei Kauno, Telšių kunigų seminarijose, kai atsirado galimybių ilgesniam laikui atvykti į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą. 1997 metais jo ilgametis Šventojo Rašto vertimo darbas buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Mylėjo visus
Nors ir užsiėmęs dideliais rašto darbais, kuriems atlikti reikėjo gilaus susikaupimo ir vienatvės, prelatas Antanas Rubšys anaiptol nebuvo atsiskyręs nuo žmonių. Jis juos mėgo ir kiekvienam į jį prašnekusiam skirdavo tiek dėmesio ir laiko, kad, atrodė, niekur nė neskubėtų.
Tęsdami nesibaigiančias šnekas apie gyvenimo prasmę ir paskirtį, apie atjautą ir meilę (romantiškąją ir krikščionišką), mudu nesykį traukėme į profesoriaus mėgtą užeigą šiauriniame Brukline po „sabvėjaus” (gatvių traukinio) estakada. Jis dėvėjo džinsus, languotus marškinius, darbininkišką „kepkutę” ant galvos. Kaip daugelis išorinio prašmatnumo nepaisančių amerikiečių. Vos peržengęs smuklės slenkstį, profesorius glebėsčiuodavosi su mėgstamą lankytoją pasitinkančiomis padavėjomis, o palydovui per petį lietuviškai tardavo:
– Aš tik tiek, kiek prelatui leista.
„Iš jo dvelkė šiluma ir padavėjoms, ir prezidentams, – prisimena artimai profesorių pažinojęs niujorkietis finansininkas Vytautas Vebeliūnas. – Jį sutikęs tu tapdavai bejėgis būti blogas. Didelę dalį savo profesoriškos algos jis atidėdavo Bendrųjų fondų (Mutual Funds) akcijomis.” Pasak V. Vebeliūno, per daugelį metų turėjo susidaryti nemažas turtas. Prelatas Rubšys pasielgė su jam būdingu altruizmu, nes „kažkiek palikęs artimiesiems, visa kita išdalino labdarai.”
Atjauta ir tolerancija buvo jam būdinga ir kalbant apie kitas religijas:
– Pasaulyje yra daug žmonių, daug tikėjimų. Visi kopia į Dievo kalną. Dieviškoji meilė turi daug veidų. Visi dorieji žmonės žino: užjausk savo artimą, nedaryk jam to, kas pačiam nepatinka. Tokiu būdu kurk taiką, kurk vienybę, kurk ateitį.
Paskutinis susitikimas
Buvo 2001 metų pavasario pats gražumas. Žydėjo kaštonai. Mes negalėjome atsivaikščioti po nuostabųjį Vilniaus senamiestį ir atsikalbėti. Tada dar nežinojome, kad likimas lėmė mums matytis paskutinį kartą. Atmušę padus, „Stiklių” rūsyje valgėme bulvę, kaimiškai įdarytą kumpiu, užgerdami „Utenos” alumi. Paskui vėl žingsniavome senosiomis sostinės gatvelėmis. Nuolat žiūrėjau į savo mielą pašnekovą pro aparato ieškiklį, matydamas jį su ta pačia „kepkute”, kaip Niujorke, ir su Švento Rašto abiejų testamentų leidimu vienoje knygoje (Naująjį Testamentą vertė kun. Česlovas Kavaliauskas), kurią pirko “Akademijos” knygyne. Ją prelatas skyrė mano šeimai ir dedikacijoje užrašė: „Žėrėkite svariu Kūrėjo žėresiu – reikšdamas pagarbą ir dėkingumą Antanas Rubšys. Vilnius 2001 05 19”.
Šių metų lapkričio penktąją jam būtų suėję devyniasdešimt. Nesulaukė. Išėjo Amžinybėn 2002-ųjų rugpjūčio dvidešimtą, nuveikęs didžiulius rašto darbus ir išties nepakartojamai jais sužėrėjęs. Tai – Šventojo Rašto Senasis Testamentas (vertimas); Raktas į Senąjį Testamentą (3 tomai); Raktas į naująjį Testamentą (2 tomai); Šventojo Rašto kraštuose (3 tomai); Islamas: religija, kultūra, valstybė; Ateikite ir pamatykite. Svarus įnašas į mūsų lietuviškąją raštiją.
Nuotraukoje: Prelatas Antanas Rubšys (1923–2002).
,,Vikipedijos” (Laisvoji enciklopedija) nuotr.