A.Bumblausko ,,Žurnalisto bloknotas“ – puiki kalėdinė dovana kolegai!..

www.kaunozurnalistai.lt

Kaunietis žurnalistas Juozas Kundrotas artėjančių švenčių proga iš buvusio kolegos Algio Bumblausko gavo puikią šventinę dovaną – knygą ,,Žurnalisto bloknotas”. Dedikacija tokia: ,,Juozai, tegu ši mano knyga tau primena anuos gerus laikus, kai tu mus versdavai pirkti knygas”.

(A.Bumblausko pasakojimą apie J.Kundrotą, pavadintą ,,Švietėjas”, skaitykite mūsų svetainė ,,Kūrybos artelėje”)

Tai jau trečioji A.Bumblausko publicistinė knyga. ,,Žurnalisto bloknotas“ bus įdomus visiems. Ir tiems, kurie iš to duoną valgo, ir būsimiesiems spaudos, interneto, radijo ir televizijos darbuotojams.

„Per ilgametę praktiką susikaupė daug įvairių minčių, šiokio tokio patyrimo, tad ilgai dvejojęs, ar turiu tokią teisę, vis dėlto ryžausi pakalbėti apie mūsų, žurnalistų, darbą, apie tokį, su kokiu aš susidūriau“, – teigė autorius.

Pateikiama Algio Bumblausko knygos įvadą ,,Virtuvės“ :

Domiuosi žurnalisto darbu, seku, kas ką šia tema rašo, tad knygynų lentynoje pamatęs gražiai išleistas solidžias knygas „Beatos virtuvė”, Nomedos „ Virtuvės užrašai“ suklusau —gal ir jose dalijamasi žurnalistinio darbo patirtimi —juk rašo žinomos žurnalistės, TV laidų vedėjos?.. Deja, jose gvildenamos ne mūsų cecho, o kulinarinio darbo virtuvės paslaptys…

Taigi kaip kepti, virti, patiekti, ką su kuo valgyti, turime iš ko pasimokyti. O kaip „kepti”straipsnius?.. Deja, rašinių, juolab išsamesnių leidinių šia tema, bent jau aš, pasigendu. Kodėl mes, žurnalistai, mažai rašome apie savo darbą, jo kūrybinę virtuvę?

Tiesa, galima pasidžiaugti, kad jau pasirodė vienas kitas leidinys ir apie žurnalistus. Antai Juozas Kundrotas parašė knygas apie Joną Laurinavičių bei Teklę ir Vidą Mačiulius. Išėjo ir kauniečių parengtas leidinys „Žurnalistai apie laiką ir save”, panaši vilniečių žurnalistų knyga „Senjorai”, kuriose vėlgi rasime daug mudingų ir įdomių rašinių.

Puikų romaną „Juokingos moters agapė”parašė Loreta Jastramskienė. Eidamas paskui jos romano heroję žurnalistę Paulę Glenienę, keliaujančią iš redakcijos į redakciją, gerai susipažįsti su žurnalistinio darbo užkulisiais, su eilinio sąžiningo, doro spaudos darbininko dalia šiuolaikinėje žiniasklaidoje. Autorė, pati daug metų dirbusi įvairiuose leidiniuose, tikrai turi ką pasakyti.

Daug apie žurnalistus rašo ir Aldona Žemaitytė, kai kurie kiti plunksnos broliai ir sesės. Malonu, kad ir almanachas „Žurnalistika “ įsivedė skyrių „Profesijos virtuvė”, kuriame galima rasti įdomių, naudingų publikacijų.

Dirbau Ignalinos, Jonavos rajonų laikraščiuose, Vilniaus universiteto laikraščio redaktoriumi,

„Valstiečių laikraščio“ Žemaitijos krašto korespondentu, per ilgametę praktiką susikaupė daug įvairių minčių, šiokio tokio patyrimo, tad ilgai dvejojęs, ar turiu tokią teisę, ir aš ryžausi pakalbėti apie mūsų, žurnalistų, darbą, apie tokį, su kokiu aš susidūriau per savo ilgametę praktiką ir žvelgdamas į jį iš eilinio korespondento, žurnalistikos juodadarbio pozicijų.

Nenoriu ką nors mokyti — žinau, kad daugelis rašo geriau, įdomiau, profesionaliau, čia tik bandau aptarti tas problemas, kurios galbūt jaudina daugelį mūsų. Sakysime, visiems rašantiems rūpi, kaip prakalbinti būsimą herojų, kaip geriau parašyti straipsnį, kaip rasti temą, kaip rinkti medžiagą bei kiti dalykai. Rašydamas apie tai pasitelkiu ir kitų autorių patyrimą, jų mintis ir pastebėjimus.

Apie žurnalistiką svajojantiems, pradedantiems autoriams taip pat gali būti naudingas labiau patyrusio laikraštininko pasakojimas apie šią profesiją — kas joje gražaus ir kas slegia mūsų pečius ir sielas, ar verta studijuoti žurnalistiką, ar rinktis kitą – „ tikrą “profesiją, nes kai kurie „žinovai “ tvirtina, kad žurnalistika išvis ne profesija, kad žurnalistu gali dirbti bet kas, mokantis rašyti.

O ir tiems, kurie mus skaito, kuriems mes rašome, tikriausiai įdomu daugiau sužinoti, kokie mes, tie žmonės iš redakcijos, kuriuos vieni keikia, o kiti kartais ir pasidžiaugia, ypač jei apie juos gerai atsiliepiame, gražiai parašome arba padedame surasti teisybę.

Manau, kad šis mano projektas būtų nepilnas, neišbaigtas, jei neparodyčiau, kokie dalykai gimsta, kai pavyksta prakalbinti herojų, surinkti įdomią medžiagą, kai pasiseka gerai parašyti. Taigi paskutiniame skyriuje „Naktinė pamaina” pridedu ir keletą, mano nuomone, labiau pavykusių, įvairiu laiku rašytų ir kiek pataisytų savo darbelių.