Kauno Petrašiūnų panteone, kur prieš porą dešimtmečių iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio buvo perkelti ir perlaidoti Salomėjos Nėries (1904-1945) palaikai, paminėtos poetės 70-osios mirties metinės.
Susirinko apie pusantro šimto kauniečių. Kartu su jais ir Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininkas rašytojas Petras Palilionis, Valstybės dienos proga apdovanotas antrojo laipsnio Santakos garbės ženklu, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė. Dalyvavo aktorė Olita Dautartaitė (nuotraukoje), Memorialinio muziejaus darbuotojos – vedėja Ina Aleksaitienė ir muziejininkė Asta Vileniškytė, buvęs poetei skirto muziejaus vadovas Stanislovas Petrauskas ir kiti. Muzikinę programą atliko Petrašiūnų bendruomenės centro choras „Monte Pacis”, vadovaujamas Arvydo Paulausko.
,,Kodėl nedovanojama Salomėjai Nėriai?“, ,,A.Ruseckaitė: neteiskime S.Nėries“, ,,Prieštaringai vertinamos poetės mirties metinės“… Tokie buvo mūsų šalies žiniasklaidos publikacijų pavadinimai, skirti talentingos poetės 70-osioms mirties metinėms. Daug dešimtmečių praėjo, nebeliko poetės bendraamžių, kurie gerai žinojo, kokie tai buvo laikai, užaugo nauja karta, tačiau kai kurie žmonės vis dar kapstosi istorijos šiukšlyne. Vis dar kaltinami tie, kurių jau seniai nebėra.
Gerai, kad bent Petrašiūnų kapinėse buvo pagerbtas lietuvių tautos poetės Salomėjos Nėries atminimas ir nuoširdžiais žodžiais reabilituota mūsų Lakštingala.
,,Tai viena brandžiausių Lietuvos poečių, pradėjusi naują poezijos liniją. Į Lietuvos lyriką ji įsivertė kaip ugnies kamuolys“, – per minėjimą kalbėjo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė (nuotraukoje). „Ji padarė klaidų kaip žmogus, įsuktas į istorijos dantračius, tačiau poetės kūryboje gausu įrodymų, kad ji išties labai mylėjo Lietuvą, gailėjosi kai kurių savo sprendimų.”
Rašytoja pažymėjo: „Mes tada negyvenome, nežinome, kaip būtume pasielgę, jeigu būtume jos vietoje. Menininkai yra jautresni…”
Nuo savęs pridursime, kad jautrūs esame visi, tačiau tik tuomet, kai liečia mus pačius. Apie kitus, kažkodėl, daug kam smagu kalbėti, niekinti, kritikuoti. Dažniausiai, patys būdami nuodėmingi, kitus tuo pačiu kaltina…1992 metais S.Nėries palaikų perlaidojimo komisija, vadovaujama tuometinio Kauno rašytojų sąjungos pirmininko Petro Palilionio (nuotraukoje apačioje), Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje kelias dienas ieškojo tikrojo poetės kapo, nes paminklas buvo pastatytas kitoje vietoje.
Koks buvo nustebimas, kai suradus poetės palaikus, visi pamatė, kad velionė buvo palaidota su … rožiniu rankose.
Visa tai pirmąkart buvo parodyta lygiai prieš dešimt metų, kai ,,Pūko“ televizija transliavo laidų ciklą ,,Įamžino operatorius Stasys Dargis“. Vieni, išvydę tokį vaizdą, džiaugėsi, kiti – labai supyko, skambino į televiziją.
,,Ji buvo komunistė! Kas tada išdrįso į mirusiosios rankas įdėti rožinį?” ,,Televizijai kagebistai vadovauja.” ,,Tai žmonėms rodant – tikinčiųjų įžeidimas ir panieka jiems!”
Atleisk mums, Viešpatie, už tokius kaltinimus. Ir Jūs, mirusieji, atleiskite gyviesiems…
P.S. Mūsų ,,Komentaruose” skaitykite rašytojo ir žurnalisto Rimvydo Stankevičiaus publikaciją ,,Kodėl nedovanojama Salomėjai Nėriai?”
LŽS nario, fotografo Ričardo Šaknio nuotraukos