Dažniausiai vartojamas gaujos žodis buvo „alio“. Matyt, jis reiškė „valio“. Kai narkotikų siunta prasmukdavo į Lietuvą. Na, pasakyk, pasakyk, brangute, bent ką nors atviriau, daugiau. Na, susikompromituok, išsiduok, „purvasklaida“. Tikisi, stengiasi operatyvininkai, bet girdi vis tą patį „alio?“.
Jei pareigūnai įtaria kokį nors banditą, kažin ar klausosi visos gatvės, kurioje gyvena banditas. Jei žmogui skaudą akį, okulistas netikrina paciento blužnies.
O su žurnalistais elgiamasi kitaip. O jei kitaip, vadinasi, siekiama kitokių tikslų. Žiniasklaida jau atakuojama kaip visuma. Ieškoma sistemos slaptų silpnybių, kad tą sistemą būtų galima prislopinti. Visiškai sunaikinti negalima, nes vaidiname demokratiją. Bet prislopinti būtų didžiai malonu. Ne mums. Valdžiai. Tad vyko ne 17-os žurnalistų sekimas, bet žiniasklaidos, kaip visumos, slaptas narstymas, tyrinėjimas. Pačiais intymiausiais skerspjūviais. Nes rasti slaptų silpnybių – tai VALDYTI. KONTROLIUOTI. BAUGINTI. Parodykite bent vieną valdžią, kuri to nenori. Joks pareigūnas neleistų sau taip savavaliauti, jei nejaustų aukščiausių valdžios sluoksnių pritarimo.
Kas galėtų paneigti, kad žurnalistų nesiklausoma masiškai? Jei galima pasiklausyti 17-os, tai galima ir 170-ies. Jei pasiklausymą sankcionuos skirtingi teisėjai. Skirtingu laiku. Ir bus sugalvotas pretekstas. Pvz., Tėvynė pavojuje.
Kaip vertinti perteklines akcijas prieš Lietuvos žiniasklaidą? O kada buvo neperteklinės? Žiniasklaida paprasčiausiai naikinama. Per padidintą PVM, psichiatro vadovaujamą komisiją ir per slaptus pasiklausymus. Valdžia, tarsi „hakeris“, bando sunaikinti ar bent prileisti virusų į visą mūsų žiniasklaidos sistemą. Vadinasi, bijo. Vadinasi, dar neprijaukinti. Neįbauginti. Dar ne liokajai. Nors ir tokių pasitaiko.