2014-ųjų gegužės 7-ąją sukaks 110 metų nuo lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo ir 150 metų nuo to draudimo pradžios. Kyla klausimas: pažymėsime ar ne šias sukaktis? O jeigu pažymėsime, tai kaip? Tas pats ir su jų atminimo įamžinimu. Ar prisiminsime ir pagerbsime anos spaudos bendradarbius ir publicistus?
Juk jie savo įvairaipusiška veikla tuometinėje spaudoje – įnešė svarų indėlį, praturtinant ne tik mūsų literatūros istoriją, bet ir žurnalistikos mokslą.
Tada juk pasireiškė ir atsiskleidė taurios kūrėjų asmenybės. Šioje veikloje dalyvavo visuomenės veikėjai, rašytojai, medicinos bei veterinarijos gydytojai, farmacininkai, dvasininkai (vyskupai ir kungai), mokytojai – daraktoriai, teisininkai bei kitokie tarnautojai – inteligentai, valstiečiai.
Jie rašė straipsnius, korespondencijas visuomenei aktualiais klausimais: apie lietuviškos spaudos persekiojimą, valdininkų siautėjimą, savivalę. Ir dirbo net keliomis kryptimis. Vieni mokė, švietė liaudį (mokytojai – daraktoriai), kiti leido ir spausdino knygas, dar kiti nešė į mases draudžiamąją spaudą. O buvo ir rėmėjai, kurie paslėpdavo tą spaudą, paaukodavo pinigų, paglobodavo knygnešius, pagelbėdami įvairiose situcijose.
Pavyzdžiui, veterinarijos gydytojas, generolas Jonas Jurgis Bulota (1880-1942), kaip knygnešys pasižymėjo konspiraciniais sugebėjimais, diplomatiškumu. Kartu buvo aušrininkas ir varpininkas. Apie tuos leidinius, Tilžę ir Prūsiją girdėjosi kalbant jo namuose. O jo gyvenimas atspindėjo ir to meto dvasią.
(Nuotr. Jonas Jurgis Bulota)
Šiek tiek vėliau nei J.J.Bulota – gyveno Antanas Rucevičius (1880-1949). Atėjo į jau labiau išpurentą kultūrinę dirvą, nors teko pasėdti ir kalėjime. Buvo spaudos darbuotojas, leidėjas, kultūros veikėjas, knygnešys – panašiai, kaip ir J.J.Bulota – bendadarbiavo „Varpe“ ir „Ūkininke“. Organizavo slaptus lietuviškus spektaklius Marijamplės apskrityje, rinko tautosaką, platino uždraustą spaudą. 1908 – 1910 m. dirbo redaktoriumi Seinuose leistame „Šaltinyje“.
Jau 1918 metais Antanas Rucevičius įkūrė „Švyturio“ knygų leidimo bendrovę. 1928-1938 m. buvo „Spindulio“ spaustuvės vedėjas. Išleido savo apasakymų, atsiminimų rinkinius. Mirė 1949 balandžio 11 d. Ir palaidotas Kaune. Kapo vieta kol kas nerasta.
Tada vyko didelis kūrybinis darbas. Tik gaila, kad stokojama duomenų apie to laikotarpio žurnalistiką. Tarp tuo metu rašiusiųjų buvo ir labai įžymių asmenybių, visuomenės veikėjų, rašytojų, literatų, publicistų. Tokių kaip J. Tumas-Vaižgantas, Maironis, A.Jakštas-Dambrauskas, V.Kudirka, J.Basanavičius, A.Smetona ir kt. Dauguma jų reiškėsi publicistikoje.
(Nuotr. Antanas Rucevičius)
Šiame fragmentiškame rašinyje apsiriboju tik Kaunu. Pavyko rasti 80 pavardžių, kurių atminimas pagerbtas mūsų mieste. Tai draudžiamosios spaudos bendradarbiai, kurių pavardės paviešintos Kaune įvairiais būdais.
Tai:
– kapai, kur yra palaidoti arba perlaidoti Kaune 29 asmenys;
– atmintinos vietos, pažymėtos memorialinėmis lentomis ant gyvenamųjų namų ar pastatų;
– paminkliniai biustai viešosiose erdvėse ir uždarose patalpose;
– jų vardais pavadintos gatvės, mokyklos, ligoninės, aukštųjų mokyklų auditorijos, laboratorijos ir pan.;
– iškaltos pavardės Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pastatytoje Knygnešių sienelėje;
– įsteigti fondai, stipendijos.
Visi jie, daugiau ar mažiau dalyvavę draudžiamosios spaudos veikloje, gyveno ir palaidoti Kaune. Ar čia įamžintas jų atminimas? Norintieji apie tai daugiau sužinoti – gali pasinaudoti Kauno Viešosios bibliotekos Kaunistikos skyriaus parengtu atitinkamu Elektroniniu žinynu ”Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas” (http://atminimas.kvb.lt/paieska.php). Tik kaip šio Žinyno trūkumą tenka paminėti, kad jame nėra amžinojo poilsio vietų nuotraukų ir aprašymo.
Kokie yra likę lietuviškos spaudos draudimo metu pasižymėjusių žmonių pėdsakai ir kaip juos atsekti? Tenka apgailestauti, kad mūsų mieste Kaune, ne apie visų rašiusiųjų į draudžiamąja spaudą amžinojo poilsio vietas pavyko sužinoti, o juo labiau – pamatyti. Todėl juos negalime pagerbti per Vėlines, ar Gegužės 7-tąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Nesuradau, kur Kaune palaidoti: Kazimieras Ralys, Antanas Rucevičius, Eglė Malinauskaitė-Šliūpienė. Petrašiūnų kapinių vedėjas Arvydas Pieniauskas irgi nesugebėjo parodyti kai kurių kapų, nors sakė, kad labai domisi žymių žmonių gyvenimu. Ir net prašė pagelbėti jų paieškose. Siūlytume susirasti svetaines: archyvai.lt; paieška.lt; paieška.com; dingę.lt ir kt. Jeigu kolegos žurnalistai ar istorikai norėtų detaliau susipažinti su ano laikotarpio dokumentais ir pajusti tos epochos kvapą, turėtų aplankyti bibliotekas, muziejus, archyvus, kurių fonduose dar yra neatskleistos informacijos.
Siūlyčiau apie pubicistus, skelbusius savo straipsnius draudžiamoje spaudoje, labiau pasidomėti jauniesiems žurnalistams bei šios profesijos studentams.
Gal būtų tikslinga šiais klausimais surengti ir žurnalistų diskusiją?
Nuotraukoje: Publikacijos autorius – bibliotekininkas ir žurnalistas, LŽS narys kaunietis Antanas Staškevičius
www.kaunozurnalistai.lt nuotr.