2011-ųjų sausio 11-ąją Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta žurnalistų konferencija „Laisvo žodžio galia prieš agresiją“. Diskusijos temos „Televizijos ir radijo vaidmuo Sausio 13-osios įvykiuose“; „Užsienio žurnalistai 1991 metų sausį Lietuvoje – Lietuvos langas į pasaulį“; „Lietuvos žurnalistas sovietinės agresijos metu – išgyventi ar…“; „Kova už žodžio laisvę po 20 metų – ar vis dar kova?“.
Žurnalistų diskusijoje dalyvavo ir pranešimą padarė buvęs kaunietis, 1990-1999 metais Laisvosios Europos radijo korespondentas Lietuvoje, LŽS narys Vidmantas Valiušaitis
Juozas Brazaitis, literatūrologas, kultūrologas, įtaigus publicistas ir žurnalistas, rezistencijos ideologas, vienas pasipriešinimo okupacijoms bei 1941 birželio sukilimo organizatorių, Laikinosios Lietuvos vyriausybės švietimo ministras ir ministrų kabineto vadovas, prieš pusantrų metų prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas (po mirties) aukščiausiu valstybės apdovanojimu – Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi – savo garsiojoje knygoje „Vienų vieni“ apie tautos rezistenciją ir permanentinį lietuvių tautos laisvės siekį istorijos tėkmėje rašė: „Sukilimai susiklosto vienas paskui kitą laiko eigoje kaip, sakytum, piliakalniai teritorinėje erdvėje. Ir vieni ir antri byloja apie žmones, kurie buvo tokie pat kaip ir dabar. Su tais pačiais džiaugsmo, geresnio gyvenimo siekimais. Tačiau atėjo tokios gyvenimo dienos, kada tie žmonės rizikavo savo laime ir savo gyvybe vardan aukštesnio ir bendresnio tikslo – tautos ir tautiečių laisvės. Rizikavo savo laisva valia, nepriversti, nemobilizuoti. Laisvas savęs aukojimas aukštesniam idealui tai aukštesnio prado laimėjimas žmoguje, tai asmens moralinis kilimas, kuris gali vienus nuvesti į šventuosius, kitus į herojus.
Tokie asmenys yra visos tautos moralinės didybės manifestacija, dvasinis lobynas, nes tautą, pasak Auguste Comte, sudaro gyvieji ir mirusieji. Juo gyvieji yra sąmoningesnė tautos dalis, juo labiau jaučia ir supranta savo egzistencinį ryšį su praeitimi. Jiems natūralu saugoti piliakalnius ir kitas tautos darbo, kūrybos, gyvenimo vertybes.“
Sausio 13-oji yra vėliausių laikų žygio už laisvę piliakalnis, natūraliai iškilęs toje teritorijoje, kurioje stūkso 1972-ųjų, vadinamųjų „kalantinių“, dešimtmetį trukusios pokarinės rezistencijos, 1941-ųjų birželio sukilimo, nepriklausomybės kovų 1919-20-aisiais, 1905-ųjų revoliucijos, 1893-ųjų Kražių skerdynių, 1863-ųjų ir 1831-ųjų sukilimų laisvės siekio pylimai. Tai visos tautos pastangų nusikratyti svetimųjų priespauda, gyventi laisvai ir nepriklausomai manifestas, rašytas daugiau nei 170 okupacijos metų, kaskart su nauja karta, kas 20 ar 30 metų, supilant vis naują tautos atminties kalną.
Lietuviai yra viena iš tų tautų, kurių rezistencijos tradicijos yra senos ir gilios, palikusios pėdsakus daugumos atmintyje. Gal todėl naujų ir naujų kartų žmonės jaučia asmeninę atsakomybę ir pareigą ginti laisvę. Jų moralinius nusiteikimus atitinka filosofo Juozo Girniaus žodžiai: „Jei nėra nieko, dėl ko verta net mirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta ir gyventi“.
Panaši mintis, manau, bent akimirkai galėjo perskverbti kiekvieną, kuris sąmoningai pergyveno Sausio 13-osios dramą ir buvo to meto įvykių liudininkas. Kaip „Laisvosios Europos“ radijo korespondentas sekiau įvykius. Rengdamasis šiam pranešimui pasikėliau senus užrašus ir garso įrašus. Daug detalių jau išdilę iš atminties. Kai kurias jų verta prisiminti.
(Visas Vidmanto Valiušaičio pranešimas – mūsų svetainės puslapyje „Komentarai”)