Po šventinio savaitgalio atsipūtusi Lietuva vakar rytą išgirdo stulbinamą žinią: Vilniaus apygardos teismas atvėrė vartus į laisvę žurnalisto Vito Lingio žudikui Igoriui Achremovui.
Teisiniu požiūriu ši naujiena – jokia sensacija. Būdamas nelaisvėje nuteistasis tik sykį buvo baustas, 16 kartų skatintas už gerą darbą ir elgesį, pasižymi „gera emocine pusiausvyra“, yra mandagus. Minėto teismo trijų teisėjų kolegija nusprendė, jog šių argumentų pakanka, kad šiurpaus nusikaltimo, kuriuo norėta Lietuvą pastūmėti į kriminalizuotos valstybės kelią, vykdytojas atgautų laisvę.
Laukti dienos, kai vienam garsiausių samdomų žudikų šalyje bus leista grįžti į normalų gyvenimą, buvo visiškai logiška: plyšys kalėjimo vartuose didėjo žingsnis po žingsnio. Išvengusiam žurnalisto nužudymo užsakovo Boriso Dekanidzės likimo – mirties bausmės, kuri Aukščiausiojo Teismo sprendimu tuoj po nuosprendžio buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, I.Achremovui mūsų Temidė siuntė vieną dovaną po kitos. Vėliau maksimali nelaisvės bausmė pakeista 25 metais, iš kurių galiausiai liko 18 su puse.
Esama dar išlygos, kad kol kas jis laisvę mato tik tol, kol paiso lygtinio paleidimo sąlygų, tačiau suvaržymai, verčiantys nakvoti savo namuose, gali būti svarbūs tik absoliučiai laisvam žmogui, o ne gerokai anksčiau laiko iš belangės išėjusiam nuteistajam. Juoba – I.Achremovui, kurio nusikaltimo laikyti eiliniu, net ir praėjus beveik dviem dešimtmečiams nuo šaltakraujiško nužudymo, negalima.
Virtualiojoje erdvėje pabirę komentarai, kuriais vakar sutikta žinia apie I.Achremovo paleidimą, – akivaizdus įrodymas, kad visuomenė gerokai primiršo 1993-iųjų spalio įvykius.
Kai kas iš šiandien savo nuomonę aktyviai reiškiančių tinklaraštininkų veikiausiai yra per jauni, kad pajėgtų perskaityti tai, kas garsiosios bylos lapuose surašyta tarp eilučių.
Kiti, matyt, jau primiršo V.Lingio laidotuvių procesiją – žmonių minią, kuri lėtai slinko per visą Vilnių beveik pakartodama maršrutą, kuriuo į amžino poilsio vietą keliavo Sausio 13-osios aukos. Juk ir 1993-iųjų spalį, lygiai kaip 1991-ųjų sausį, buvo šauta į laisvę – žodžio laisvę, vieną svarbiausių sudėtinių visos tautos laisvės dalių. Tik gaiduką šįkart buvo nuspaudęs ne svetimas, bet, regis, savas – žmogus, spėjęs pagyventi laisvoje šalyje. Deja, tą laisvę supratęs kaip galimybę tapti naujuoju okupantu – vienu kriminalinio pasaulio atstovų.
Vis dėlto labiausiai stebina ne tautos, bet Temidės amnezija.
Visai neseniai, pernai rugpjūtį, tas pats Vilniaus apygardos teismas atmetė I.Achremovo advokato skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nutarties, netenkinusios Vilniaus pataisos namų direktoriaus teikimo lygtinai paleisti nuteistąjį.
Nutartis skambėjo taip: „Nuteistojo atliktos bausmės terminas yra per trumpas, kad paskirtos bausmės tikslai būtų pasiekti, jis negali būti toliau taisomas neizoliuotas nuo visuomenės.“
Tąkart apygardos teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad nusikaltimą „I.Achremovas padarė veikdamas ne bet kaip, o būtent tyčia. Kėsinimosi dalykas buvo žmogaus gyvybė, nusikaltimas buvo pabaigtas <…>. Nužudytas žurnalistas ryšium su savo tiesioginiu darbu, o tuo padaryta ypatinga žala ir neatstatomos pasekmės nužudytam asmeniui, jo artimiesiems, bendradarbiams ir visuomenei“.
Pernai rugpjūtį teisėjų kolegija skelbė, kad „teismas turi atsižvelgti ne tik į teisėtus nukentėjusiųjų bei jų artimųjų, bet ir į visuomenės interesus, sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo“.
„Teismas vertina, kad I.Achremovas pataisos namuose pakankamai teigiamai charakterizuojamas, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas jo atžvilgiu taikyti lygtinį paleidimą“, – reziumuota rugpjūčio 22 d. paskelbtoje teismo nutartyje.
Tąkart pataisos namų administracija, įvertinusi įvykdyto nusikaltimo sunkumą, atsižvelgdama į didelę dar neatliktos bausmės dalį, net netarpininkavo dėl I.Achremovo lygtinio paleidimo.
Kas pasikeitė vos per septynis mėnesius, kad I.Achremovas tapo vertas laisvės?
Kažkokiu būdu „atstatytos pasekmės“ nužudytam asmeniui, jo artimiesiems, visuomenei? Gal rastas ypatingas būdas, kaip „sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo“? Kažkas suteikė nusikaltėliams, sąmoningai pasirenkantiems žudyti žmones, visuotinę indulgenciją ir per 7 mėnesius žmogaus gyvybę gerokai palietė vertybių infliacija?
O gal V.Lingio žudikui anksčiau laiko dovanota laisvė norint priminti žurnalistams, kad Lietuvoje jie vėl yra vieniši kovos už tiesą lauke? Panašiai kaip 1993-iaisiais.
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys „Siaubas”