Verslas ar misija?
Į šį klausimą atsakyčiau filosofo klausimu: ar gali būti pasaulis pažinus? Deja, tik iš dalies, bet ne iki galo. Apie kokį objektyvumą galima kalbėti, kai vis dažniau žiniasklaida paverčiama verslu. Galima, žinoma, būtų taip jos ir nevadinti, o mistifikuoti kaip teikiančią tik šventą informacijos, švietimo ir kultūros misiją, tačiau tuomet ją kažkas turėtų išlaikyti. O kas tai darys? Valstybė, koks nors išprotėjęs milijonierius mecenatas, stambus verslininkas ar bankininkas? Mūsų valdžia juk ir padarė viską taip, kad žiniasklaida taptų verslu. Dabar ir pjauname, ką ji pasėjo.
Tikėtis iš tokios žiniasklaidos absoliutaus objektyvumo – misija neįmanoma. Jei laikraštį ar interneto portalą maitins valstybė, jis neišvengiamai turės ir jos valdininkų giesmę giedoti, jei verslininkas – vargu ar jis šildys užantyje tokią žiniasklaidos priemonę, kuri kasis po jo verslo pamatais, propaguos kitokias vertybes ar įstatymus, negu jam yra naudingi ir reikalingi, plėtojant savo verslą. Milijonierius mecenatas irgi turės savo tikslų ir užmojų, kuriuos įgyvendinti, be jokios abejonės, bus pasitelkta jo finansuojama žiniasklaida.
Dvigubo neobjektyvumo grėsmė
Lietuvoje situacija kur kas blogesnė negu kai kuriose didesnėse, senesnę demokratijos istoriją turinčiose valstybėse. Valstybė, dėkui Dievui, spaudos monopolio seniai atsisakė. Tačiau ar nuo to žiniasklaida tikrai tapo objektyvesnė? Beveik visą ją dabar valdo privatus kapitalas – nuo labai didelio iki labai mažo. Meškos paslaugą čia padarė ir dabartiniai valdantieji sulyginę mokesčius žiniasklaidai su mokesčiais verslo įmonėms.
Dabar jau kuris laikas griaudėjant krizei žiniasklaidos savininkai jas „pervedė į ūkiskaitą“. Kitaip tariant, darykit kaip nori, nors su velniu eikit obuoliauti, bet išgyvenkit patys ir dar pelno duokit
Tokią žiniasklaidos priemonę dažniausiai užgriūva dvigubo neobjektyvumo grėsmė. Kad leidinys išgyventų, jam tenka ieškoti reklamos, dažnai – paslėptos, įvilktos į tariamos informacijos rūbą, po kuriuos nerasi nei užsakymo numerio, nei kokio nors kitokio ženklo, kad tai viso labo tik apmokėta reklama. Ar mažai tokių leidinių Lietuvoje? Galėčiau nesunkai juos įvardyti, bet, manau, ir taip visi mato. Vargu, ar reikia po to aiškinti, kokią įtaką tai daro žiniasklaidos objektyvumui, pasitikėjimui ja.
Kita grėsmė – savininko interesai, jo viešieji ryšiai, į kuriuos nereaguoti redakcijos paprasčiausiai negali.
Ką gali redaktorius ir redakcija?
Tik nuotykiniuose filmuose galima pamatyti, kaip balansuodamas netgi ties mirties ir gyvybės riba, nepaisydamas nei savo viršininkų, nei mafijozų ar kitokių nusikalstamų elementų spaudimo, koks nors žurnalistas idealistas ar kriminalistas bando grumtis už teisingumą. Gal kada ir buvo vienas kitas toks įvykis Lietuvoje. Bet dabar viskas kur kas paprasčiau. Žurnalistas ne taip jau dažnai užsiima tuo, kas jam šauna į galvą, o dažniausiai daro tai, ką jam nurodo redaktoriai ar per juos patys savininkai. Tai vieša paslaptis, apie kurią kalbama dažniausiai nenoriai. Net patys skandalingiausi žurnalisto iškapstyti įvykiai, kurie dėl įvairių priežasčių nepatiko savininkui, gali būti nugrūsti giliai į stalčių ir niekuomet neišvysti dienos šviesos.
Sakote principingas žurnalistas ar redaktorius turėtų nenusileisti tokiems savininko reikalavimas, kurie prasilenkia su objektyvumu. Pabandykit, nenusileiskit. Žurnalistas čia iš viso jokių teisių neturi, redaktorius paprasčiausiai nespausdins jam arba savininkui nepatikusio rašinio, o jei vis dėlto parodytų drąsą ir išspausdintų, greitai jam tektų atsisveikinti ir su postu ir leidinio savininku „tarpusavio susitarimu”.
Viskas labai paprasta, pasakytų žiniasklaidos savininkas arba jo įgaliotas asmuo: arba sėdėdamas mano vežime giedi ir mano giesmę, arba toliau dardėk savo vežimu. Tikrąsias priežastis, žinoma, galima ir nutylėti, o suversti bėdą kokiai nors reorganizacijai ar optimizacijai, tačiau esmės čia nekeičia. Ir jeigu tas išprašytasis iš redakcijos tikisi, kad kitur bus viskas kitaip ir kad ten plevėsuos kur kas didesnė objektyvumo vėliava, jis giliai apsirinka. Skirsis nebent darbo metodai, kuriais bus bandoma sudaryti objektyvumo regimybę. Kita vertus, ir rinktis šiais laikais nelabai yra iš ko.
Pasirinkimas klaidžiojant
O ką daryti skaitytojui, kaip jam pasirinkti, ką skaityti ir prenumeruoti, kuo tikėti, kuo ne? Ne viename didesniame leidinyje ar portale nerasime jokios nuorodos, kokios pozicijos – kairiųjų, dešiniųjų, liberalių ar dar kokių jis laikosi. Tokiu būdu bandoma sudaryti tariamą objektyvumo iliuziją.
Tačiau iš tiesų ne taip jau sunku nustatyti, kokias vertybes išpažįsta ir kam yra artimesnė kiekviena žiniasklaidos priemonė. Mūsų skaitytojai, dar nuo sovietmečio pripratę skaityti tarp eilučių arba kitaip tariant Ezopo kalba ir dabar nesunkiai supranta, kur link suka vienas ar kitas laikraštis ar interneto portalas ir tuo grindžia savo pasirinkimą. Gal tai ir nėra labai blogai, tačiau vis dėlto skaitytojui nepasakoma visa tiesa ir priežastis čia aiški: taip lengviau manipuliuoti skaitytoju, įtraukti jį į konkurencinę kovą su kitais leidiniais.
Viskas kainuoja
Artėjant bet kokiems rinkimams nori nenori į žiniasklaidą nukrypsta daugelio partijų žvilgsniai. Kiekvienam rinkėjui rankos nepaspausi, asmeniškai neparaginsi jo balsuoti už savo partiją, tad, kad ir kaip būtų brangu, tam tenka pasitelkti spaudą, radiją, televiziją, interneto portalus.
Kaip ir paprastam skaitytojui, politikams tenka rinktis. Ir čia jau dažnai lemia ne tos žiniasklaidos priemonės priklausomumas ar ideologinė kryptis, o pasiekiamumas. Kuo didesnis tiražas ar skaitytojų ratas, tuo didesnė tikimybė, kad rinkėją pasieks politinė reklama.
Tačiau rinkimuose paprastai dalyvauja ne viena, o daug partijų, todėl net ir finansiškai išalkusioje žiniasklaidoje tuo metu susidaro grūstis, neretai kaip kurortų viešbučiuose vasaros įkarštyje, pakeliami ir politinės reklamos įkainiai.
Bet turtingesnėms partijoms vis dėlto dažniausiai pavyksta kuriam laikui patraukti į save vienos ar kitos žiniasklaidos priemonę. Kritika tokioms partijoms prislopsta, tačiau kur kas labiau atsukami purvo čiaupai “nesusimokėjusioms arba mažiau įstengusioms susimokėti“ partijoms. Ir vėl iškyla ta pati įsisenėjusi liga – objektyvumas.
Žaislai suaugusiems
Būtume neteisingi teikdami, kad nuo žurnalisto ar redaktoriaus visiškai niekas nepriklauso. Pats priekabiausias žiniasklaidos savininkas niekad nesugebės sukontroliuoti ir uzurpuoti kiekvieną žurnalisto ar redaktoriaus žingsnį ar mintį. Ne taip jau retai jie akistatoje su įvykiu ar faktu atsiduria vienui vieni ir tik nuo jų padorumo priklauso, kaip jie yra pateikiami skaitytojui ir komentuojami. Doras požiūris į šiuos dalykus neretai gelbsti šlyjančią kokios nors žiniasklaidos priemonės reputaciją, nes kasdienybė mūsų žmogui ne mažiau svarbi kaip ir tie dideli dalykai, kurie dedasi valstybės ar verslo viršūnėse. Ir vis dėlto tai galima sulyginti su savotiškais žaislais suaugusiems. Juk iš tikrų patrankų šaudo tik žiniasklaidos savininkai…
Skirtingi darbdaviai – skirtingi požiūriai
Kuo mažesnė valstybė, tuo sunkiau joje išlaikyti objektyvią žiniasklaidą. Pasidalino trys keturi rykliai visą žiniasklaidos rinką ir kiti galit necypsėti, nelabai kas juos išgirs. Kiekvieno tokio magnato leidiniai, aišku, turi savo supratimą ir poziciją, kaip vertinti vieną ar kitą reiškinį Lietuvoje. Ir vertina – neretai netgi visiškai priešingai. Įvykiai tie patys, faktai tie patys, o išvados – skirtingos.
Pozicijos čia – kaip prokuroro ir advokato. Prokuroras tikina, kad kaltinamąjį reikia tuoj pat ilgam uždaryti į kalėjimą, o advokatas jam klijuoja kone angelo sparnelius ir reikalauja tuoj pat paleisti į laisvę. Ir abu šie teisininkai neretai yra baigę tą patį universitetą ir turi tokius pačius diplomus. Bet skirtingi darbdaviai – skirtingi ir požiūriai. Gaila, kad tai vis dažniau persikelia ir į mūsų žiniasklaidą.