409. Net Vilniaus arkivyskupijos parankiniai nori žurnalistinį tyrimą palaidoti skundais…

Rasa Karmazaitė, ,,Lietuvos ryto” žurnalistinių tyrimų skyriaus  redaktorė

 Žurnalistui, kuris tyrimuose atskleidžia skandalingas aplinkybes, susijusias su įtakingais asmenimis, neretai tenka dar ir ginti visuomenės teisę žinoti tą informaciją. Apginti viešąjį interesą.

Mano tyrimai apie tikrąsias Lietuvos ir Lenkijos valdovų insignijų suradimo aplinkybes Vilniaus Katedroje ne tik sukėlė visuomenės susidomėjimą ir davė postūmį šį valstybės saugomą paminklą ištirti išsamiai, bet ir sulaukė didelio spaudimo.

Vilniaus arkivyskupo parankiniai užvertė skundais žiniasklaidos etikos institucijas, bandė neigti ir viešąjį interesą. „Nemanau, kad apskritai čia viešas interesas egzistuoja”, – aiškino arkivyskupijos, kuriai paveldosaugininkai skyrė baudą, atstovas.

Jis melavo, kad niekada neuždaviau klausimo apie insignijas ir rastų vertybių nuosavybę, neva neprašiau atsakymų arkivyskupo. Iš tiesų aiškindamasi istorinio lobio suradimo aplinkybes ir tai, kam turėtų priklausyti valdovų insignijos – bažnyčiai ar valstybei, daug kartų kreipiausi į arkivyskupą. Tai patvirtina skambučiai, elektroniniai laiškai.

Dvi etikos institucijos atmetė Vilniaus arkivyskupijos pretenzijas kaip nepagrįstas, viena jų pripažino mano tyrimus turinčius ypatingą viešąjį interesą, o arkivyskupui priminė, kad jis yra viešas asmuo, kuris dalyvauja visuomeniniame gyvenime, susitinka su valdžios atstovais (prisiminkite jo vakarienę prabangiame restorane su teisingumo ministru, vizitą Vatikane su prezidentu ir jo žmona).

Bet arkivyskupija nesustojo – teikė skundą teismui jau prieš vieną iš etikos tarnybų, reikalavo įpareigoti ją skundą nagrinėti iš naujo. Teko ir man vėl rašyti atsiliepimą, teikti argumentus ir toliau ginti visuomenės teisę žinoti tiesą. O artėjant procesui lyg iš dangaus nukrito pasiūlymas sudaryti keistą susitarimą.

Visa tai turėjo ryškių persekiojimo už kritiką požymių, kurį draudžia įstatymas ir kuris tarptautiniu mastu vadinamas SLAPP. Taip veikė religinės organizacijos, kuri gauna milijoninę valstybės paramą, atstovai. Nepasidaviau spaudimui, nesudariau susitarimo, nes tikėjau savo tyrimais, šaltiniais ir būsima pergale teisme.

Kai beveik dvejus metus trukusiame maratone, per kurį atkakliai gynėme teisę žinoti tiesą apie karališkųjų vertybių suradimo aplinkybes, buvo pasiektas finišas, paklausiau arkivyskupo, kieno nurodymu vyko puolimas – jo ar ekonomo? Paklausiau ir apie Vytautą – jeigu Katedroje bus rasti jo palaikai ir insignijos, ar arkivyskupija pretenduos ir į šiuos radinius? Šįkart arkivyskupas nebėgo nuo atsakymų.

Šis teisingumo maratonas kainavo laiko ir pastangų, bet buvo verta pakovoti. Verta ginti tautos teisę žinoti tiesą, kurią buvo bandoma nuslėpti. Verta apginti ir tuos, kurie tapo ar taps atradėjais. Vieną jų bandyta menkinti, ištraukta dešimties metų senumo byla, kuri nieko bendro neturi su vertybėmis, Katedroje rastomis prieš dvejus metus. Buvo verta ginti ir valstybės istoriją, kuria galime didžiuotis.

Buvo pravartu pamatyti ir tikrąjį veidą tų, kurie iš sakyklos moko, kaip kitiems gyventi, o patys vis klimpsta į skandalus, neatsispiria auksinių insignijų spindesiui ir seka pasaką, kaip Trys karaliai atvežė tris karūnas. Kurie paskambinę į redakciją klausinėjo, kam priklausytų močiutės rožinis, jeigu atkasčiau jos karstą. Kai pasakiau, kad rožinis priklausytų ne kunigams, o močiutės įpėdiniams, išrėžė, kad į jiems siųstus klausimus neatsakinės.

Apie kovos užkulisius ir labai svarbų teismo sprendimą išsamiai – lapkričio 20 sienos „Lietuvos ryto“ laikraštyje. Tikiuosi, kad jeigu bus rastas Vytautas ir jo insignijos, pagerbimo ir nuosavybės klausimas bus sprendžiamas skaidriai ir viešai, o valstybės institucijos ir valdžios atstovai nekeliaklupsčiaus.

Vladimiro Beresniovo piešiniai