Virginija Grigaliūnienė, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė
Perskaitau svetainėje www.kaunozurnalistai.lt praeityje žinomos žurnalistės pasvarstymus apie žiniasklaidą ir padorumą, ir negaliu patikėti, kad ta pati moteris, kuri prieš kelis dešimtmečius bene didžiausiame šalies dienraštyje, regis, visu aštrumu kėlė problemas, nesitaikstė su melu, nepotizmu, valdžios machinacijomis, ir t. t., ir t. t., galėjo taip „atsiversti“.
Kai „atsiverčiama“ į gerą pusę – norisi kartu pasidžiaugti. Šaunuolis žmogus, pagaliau atėjo į protą – atsiliepiame apie tokį, atleisdami jam visas praeities nuodėmes. Bet kai „atsiverčiant“ tėškiamasi tarsi veidu į purvą – atsiprašau, negalima nesureaguoti. Neišeina nutylėti.
Skaitydama Laimos parašytus žodžius, kokie tie „kolegos žurnalistai“ nepadorūs – vaikosi ponią (kurios elgesys valstybės atžvilgiu normaliam piliečiui seniai aiškus, ir kuri tikrai verta apykojės už visa tai, kaip elgėsi ir elgiasi iki šiol, ir net nesiskubina atsistatydinti iš užimamų atsakingų, tik sąžiningiems asmenims paprastai patikimų pareigų, sėdi kaip kokia… ai, nerašysiu „kokia“, nes gi advOkatė, paskui užvers ieškiniais), nejučia pamosuoju sau plaštaka prieš akis, lyg norėdama įsitikinti, ar nesapnuoju…
Dar daugiau! Žinoma žurnalistė (nerašysiu, kad garsi, nes visas sukauptas teigiamas įdirbis, kaip sakoma, jau po betonine plokšte) dėsto, kad ir Raudondvario dvaro irštva „nedorų žurnalistų“ pajudinta visai be reikalo.
Nieko čia tokio, kad partinių giminės ir artimieji dalinasi postais, pareigomis, priima vieni kitus į darbą, pasiskiria ne ubagiškus atlyginimus ir nežinia už ką – padorius priedus. Nieko tokio? Laima, tikrai? Negaliu patikėti, kad šventai savo pareigas vykdantys žurnalistai, dirbantys policijos, prokuratūros, STT ir kitų brangiai išlaikomų tarnybų darbą, tamstos nuomone, elgiasi nepadoriai! Klysti – galima, bet, na, atleiskite, dar ne tas amžius, kad taip nesusigaudyti…
O tai kokie žurnalistai tuomet, pagal tamstą, dirba padoriai, a? Kurie tesugeba sukurpti lipnius užsakomuosius tekstukus, kaip vieno ar kito rajono valdžios elitas, aukštai iškėlęs nosis prieš aplink šmirinėjančius (irgi užsakytus) fotografus, perkerpa juostelę, pristatydamas pagaliau pastatytą vaikų darželį, nors tilps jame tik koks penktadalis visų tos seniūnijos mažamečių, taip laukiančių ir nesulaukiančių sau vietos?
Ar padoriai, pagal Lavastę, rašo tie, kurie kaip įmanydami aukština ne ūgiu aukšto valdininko fizinį aktyvumą, nes rytais šitas ponas, tik pagalvokit, į darbą atmina dviračiu, o po darbo tuo pačiu dviračiu – atgal! Kaip jaučiatės, gerbiamasis X, po tų intensyvių penkių kilometrų? Turbūt pirmiausia skubėsite ne į kabinetą, o į dušą? – klausinėja „padori žurnalistė“ valdžios pono, baimindamasi, kad tik neiškraipytų klausimų, kuriuos dar prieš savaitę suderinusi su to valdžios pono komunikacijos patarėja…
O gal Lavastei padorus toks žurnalistas, kuris, gavęs sutikimą (!), perrašinėja „influencerių“ reklaminius postus, kokiais šampūnais geriausia trinkti galvą (net jei tas „inf… (oi, vos neparašiau kitaip) vos kelis plaukigalius ant pakaušio beturi!); ar kaip gražiai ir pigiai odontologas užsienyje nuosavus dantis pakeitė į protezus, todėl ir kiti lietuviai, suprask, turėtų tą daryti, nesvarbu, kad po metų sriūbaus jau Lietuvos odontologo kabinete, kad ištaisytų užsieniečio broką; ar dėl ko susipyko mandru automobiliu ir poseniu sugyventiniu išgarsinusi save dama ir jos amžinas priešas, kad kasdien vienas kitam „kerta“ ir „kerta“?
Panašu, kad tamstai žurnalistei nekliūva tokie „žurnalistai“ (ar bent jau aš negirdėjau, kad ponia Laima tokiom ir panašiom rašliavom būtų kada nors piktinusis), bet užkliuvo tie, kurie bene vieninteliai šiais laikais dar turi teisę vadintis žurnalistais.
Juokingiausia, kad būtent tuos, kurie dar turi noro ir jėgų kovoti prieš visas tas bjaurastis, tamsta kaltina nepadorumu.
Ir negana to, ponia dar išdrįsta pareikšti pasigendanti žinių patikimumo principo. Kai tuo tarpu pati čia pat paskleidžia netiesą: viešai dėsto, jog to raudono dvaro buvusi direktorė be reikalo tardoma, kad jos 15 metų sūnus kadaise ten pjovė žolę ir gavo atlyginimą, nors ta direktorė tuomet, anot tamstos, „atrodo, net nebuvo direktore“. Buvo! Televizijos žurnalistei prieš kamerą ji aiškiai pasakė, kad pati savo sūnų ir priėmė. Ir ne tik žolę šienauti. Visi per žinias tą išgirdome, bet tamsta buvusi žurnalistė, panašu, girdi tai, ką nori girdėti, mato tai, ką nori matyti.
Ar ne gėda!?
364. Padorumo matas pagal žurnalistę Laimą Lavastę… Nesutinku! Diskusija
