,,Šalin rankas nuo laisvo žodžio” – ne tik demokratijos mūsų šalyje išraiška, bet ir skirtingų politinių jėgų susipriešinimo faktas. Yra ir pritariančių ir prieštaraujančių žurnalistų, kurie viešai nepareiškia savo nuomonės. Gerai, kad socialiniuose tinkluose visi, kurie tik nori ir moka rašyti, drąsiai reiškia savo mintis.
www.kaunozurnalistai.lt persispausdina dviejų kauniečių publikacijas . Vygando Trainio, www.lrytas.lt aktualijų ir teisėsaugos žurnalisto Kaune mintys aktualia nūdienos tema:
,,Neįmanoma susivokti, kaip buvęs aktyvus sovietinės ideologijos puoselėtojas, asmeniškai prisidėjęs prie cenzūros mašinos siautėjimo (o tuo pačiu – prie pragariškos represinės santvarkos stiprinimo, okupacinės sistemos įtvirtinimo), LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus Spaudos, televizijos ir radijo sektoriui vadovavęs veikėjas 37-aisiais nepriklausomybės metais apskritai drįsta kalbėti apie nacionalinio transliuotojo užveržimą.
Iš kur tiek įžūlumo ir cinizmo? Su tokiu praeities šleifu, su tokiu šleikščiu bagažu (kaip nurodoma viešai prieinamuose šaltiniuose, minėtas skyrius ir jo padaliniai glaudžiai bendradarbiavo su „Glavlitu“, buvo vienas pagrindinių sovietų valdžios ideologinių įrankių, užsiėmęs žiniasklaidos, kultūros ir meno kontrole, Lietuvos rusinimu, ateistine propaganda, etc.), vertėtų visiems laikams susilaikyti nuo veiksmų ir pasisakymų, susijusių su žodžio laisvės varžymu.
Ši nuostata, žinoma, galioja visiems politikams (Lietuva iš sovietinio narvo išsiveržė ne tam, kad ateities kartų politikieriai „užveržinėtų“ žurnalistams burnas, kad ir kokiam leidiniui, žiniasklaidos grupei jie bepriklausytų), tačiau ypatingai koktu, kuomet kalbas apie užveržimus varinėja iki šiol įtakingi buvę įvairaus kalibro sovietiniai bonzos ir bonziukai, pridėję savo rankas prie komunistinės sistemos stiprinimo, dvasinio visuomenės luošinimo ir jos persekiojimo, gilesnės duobės Lietuvos laisvei kasimo.
Girdint dabartinius Č. Juršėno pasisakymus norisi smarkiai sau įsižnybti, ar tai nėra slogus sapnas: tas kuris sovietmečiu priklausė laisvo žodžio daigus traiškiusių buldozerininkų brigadai, buvo uolus jos narys, dabar leidžia sau aiškinti, kad jeigu žurnalistui negalima pasireikšti per LRT, tai jis esą gali iš ten keliauti, reikšdamasis kitose žiniasklaidos priemonėse!
Todėl visiškai nenuostabu, kad dabar mes matome būtent tokią Socialdemokratų partiją su „partorgiškais“ juršėnų, andriukaičių ir estafetę perėmusių jaunesnės kartos atstovų nurodinėjimais, desovietizacijos proceso žlugdymu, atsakomybės už valdininkų ir politikų piktnaudžiavimą švelninimu, siekimu „atšildyti“ santykius su diktatūriniu Baltarusijos rėžimu, atviru, cinišku melavimu piliečiams, susidėjimu su prorusiškumu trykštančio R. Žemaitaičio vadovaujama partija ir daugybė kitų purvinų, atgrasių, sunkiai nuplaunamų dėmių.
Regime paveikslą, kuomet sovietine dvasia persunktas požiūris persiduoda iš kartos į kartą, ir pabuvę toje buvusių komunistinių bonzų prarytoje terpėje, netgi jauni, 30-40 metų politikai iš LSDP jau yra nepataisomai (arba beveik nepataisomai) sugadinti.
Ir vargas Lietuvai, jeigu šis mentalitetas ir toliau karaliaus – kiekvieni metai, kiekvienas mėnuo daro mūsų valstybei didžiulę žalą.
Pabaigoje – šiek tiek apie LKP CK Propagandos ir agitacijos skyrių bei patį Č. Juršėną (kažkodėl oficialioje jo biografijoje – tiek VRK puslapiuose, tiek „Visuotinės lietuvių enciklopedijos” internetiniame variante, tiek ir Savivaldybių asociacijoje minėto skyriaus, kuriame jis 1983-1988 metais užėmė vadovaujančias pareigas, pavadinimas kažkodėl nutylimas).
Internete aptikau VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros magistro Egidijaus Ramašausko baigiamąjį darbą, kuriame atidžiai ištyrinėjus dokumentuotus šaltinius, konstatuojama:
„Iš pateiktų dokumentų seka, kad propagandinei kovai prieš Vakarų radijo stočių transliacijas (ne tik lietuviškas) buvo pasitelkiamas platus komunistų partijos ideologinės propagandos aparatas. Tačiau tai nereiškia, kad KGB čia reiškė mažiau. Minėtos komisijos, sudarančios kontrpropagandinį planą, be KGB komiteto pirmininko, buvo net keli pareigūnai tiesiogiai susiję su KGB ar buvę šios organizacijos bendradarbiai (B. Baranauskas, J. Januitis ir kt.). Būtent KGB uždavinys buvo „rūšiuoti“ lietuviškose transliacijose skleidžiamą propagandą ir teikti atrinktą bei patikrintą medžiagą jau eiliniams propagandistams.
Dar viena specifinė ypatybė buvo ta, kad Lietuvos KGB esminius kontrprapgandinius atsakus derino tiesiogiai su Maskva. Pavyzdžiui, greta antireliginės ateistinės propagandinės literatūros, kuri polemizavo su Vatikano radijo transliacijomis, iš rusų kalbos išverstas saugumiečio J. Grigulevičiaus leidinys, kurio informacinio lygio negalėjo pasiekti Lietuvos mokslinis propagandinis aparatas.
Vakarų radijo stočių laidų lietuvių kalba stenogramas gaudavo ne tik LSSR radijo ir LKP CK struktūros, patikimi propagandistai (tarptautininkas Č. Juršėnas, ateistas P. Pečiūra – Vatikano radijo transliacijų santraukas), bet ir KGB. Radijo laidų tekstai, kurie patekdavo KGB analizei, užrašyti LTSR Radijo ir televizijos komitete“ (nuoroda po komentaru, žr. 41-42 psl.).
Deja, praeities jėgos, dirbusios okupacinės sistemos ir cenzūros įtvirtinimui, iki šiol daro didelę įtaką Lietuvos politiniame (ir ne tik) gyvenime. Pilietinė visuomenė privalo restauruotam ir atgavusiam jėgas buldozeriui pasipriešinti – kito kelio tiesiog nėra. Kitas kelias – atgalios, link 1987-ųjų. Tai, ką parašiau, yra mano nuomonė ir įspūdžiai, paremti faktų ir įvykių analize”
LŽS ir LDS nario Vladimiro Beresniovo (vlaber) piešiniai