Antanas Marčiulionis, LŽS narys
Tikriausiai nėra nesižavinčių. Aš – irgi žaviuosi. Ypač jeigu talentu žaižaruoja žurnalistas. Iš tokių visą gyvenimą mokiausi. Ne talento, nes jeigu Dievo neduota – jo neišmoksi. Aš mokiausi atsakomybės už tą, apie ką rašau. Drabstytis išmintimi, jeigu ji persunkta pagieža, jeigu skaitydamas kolegos publikaciją pajunti norą įtikti kuriai nors žmonių grupei, sakyčiau, tolygu prarasti, ką pasiekei savo talentu.
Lietuvos žiniaklaidoje, deja, toli gražu ne naujiena, kai iš tokio, atsiprašant, talentingo žurnalisto pasimokęs, kitas skaitytojų pamėgtas kolega, analizuodamas abejotiną problemą, užkuria tokią pirtį, kad jos karštis pasiekia nemažą dalį vsiuomenės.
Čia pasiremsiu šiomis savaitėmis šalyje griaudėjančiomis įvairiomis improvizacijomis dėl politiko R. Žemaitaičio sukurtos partijos „Nemuno Aušra“ patekimo į naujojo Seimo daugumą. Atrodytų, faktas nekeliantis abejonių – lėmė rinkimuose į Seimą pelnytas rinkėjų pasitikėjimas. Bet, kaip sakoma, jeigu norėsi ką nors mušti, lazdą visada surasi. Žiniasklaidos talentai ją surado – insinuacijos šiuo atveju tiko labiausiai. Jomis visuomenę kaitino tol, kol postringavimų karštis pasiekė prokuratūrą, mums broliškas bei svetimesnes valstybes.
Na kad ir ši maža dalelė iš „Delfi“ interneto svetainėje publikuojamo R.V. teksto: „Juodašimtiška koalicija „Nausėdos svajonė“ – vienas teistas, vienas žydšaudžių nusikaltimų gynėjas ir kaip lapas prie jų dėl Seimo pirmininko kėdės prisiklijavęs buvęs policijos generalinis komisaras – įvyko… Nėra sutapimas, kad korupcinė, antisemitinė, antiukrainietiška, prorusiška, taigi, antivalstybinė Seimo dauguma įvyko (suformuota – aut.). Vilniuje kitą rytą po Amsterdame islamistų žaliūkų surengto pogromo…Tai, kad socialdemokratai ir skvernelininkai atvedė į valdžią ir taip legitimizavo partiją, kurią įkūrė žydšaudžių nusikaltimų gynėjas, irgi nėra atsitiktinis sutapimas…“.
Štai, kaip toli nukeliavo talentas. O kur dar „sodrūs“ epitetai rinkimuose konservatoriams kortas sumaišiusiam R.Žemaitaičiui, naujajam premjerui G.Paluckui…
Toje pačioje internetinėje svetainėje rašantis apžvalgininkas R.S. taip pat populiarus. Ir jo pozicija panaši, ir jis pasibaisėjęs R.Žemaitaičio kažkur, kažkam padeklamuotu kelioms kartoms vaikystę primenančiu eilėraštuku apie berniuką, kurio tautybę dabar jau ir aš vengiau įvardinti.
Vaje, kaip dažnai, mes, Dzūkijos vaikai, žaizdami skaičiuotės žaidimą, tas keturias skambias eilutes deklamuodavome. Kai ateidavo eilė, krykštaudami jas bėrė ir netoliese gyvenę žydukai. Pašnekinkime šia tema bet kurį vyresnės kartos žmogų –jis su šypsena prisimins tuos žodžius apie kopėčias, apie pagaliuką. Ir dar pailiustruos, kad to nekalto eilėraštuko neužmiršo.
Suprantu, kaip šauniai žurnalistiką įvaldęs kolega pastaruosius kelis sakinius įvertintų. Juk jis apie šiuos mažmožius tik ką yra rašęs: „Tamsus gaivalas, tūnojęs labiausiai įstrigusių praeityje mūsų artimųjų galvose, įsidrąsino ir prasiveržė tarsi užsikišęs nuotekų vamzdis…“.
Ir paaiškino: „Užtildytus rinkėjus (kas juos užtildė? – aut.) sužavėjo R.Žemaitaičio drąsa pasakyti tai, ką jie visada galvojo, bet nedrįso viešai prasitarti. Dar vakar žmogus manė, kad yra vienas su savo neteisingomis pažiūromis, o šiandien į gyvenimą nužengė švytintis gelbėtojas, paėmęs už rankos ir pasakęs, kad gėdintis nereikia. Jis kalba ta pačia neapykantos kalba ir išlaisvina nedrįsusius viešai jos vartoti…“(štai kaip lengva buvo su pagaliuku ir kopėčiom sukurti naują partiją – aut.).
Dar ir uogytę uždėjo ant torto: „…Todėl R.Žemaitaičio partijos „Nemuno Aušra“ įtraukimas į valdančiąją koaliciją turi gerokai didesnę reikšmę negu mums bandė pateikti Vyriausybę formuojantys socialdemokratai… R.Žemaitaičio rinkėjai gauna aiškų signalą, kad toks požiūris ( „…imkim vaikai pagaliuką…“ – aut. ) jau nėra kliūtis kelyje į politinę galią…“.
Pamoka naujos partijos įkūrėjui? Ko gero, kad taip. Ne tas laikas deklamuoti eilėraštuką apie kopėčias ir pagaliuką. Prieš kokius penkerius metus į šį ketureilį net priekabiausias talentas nebūtų atkreipęs dėmesio. Dabar gi naujojo Seimo daugumos opozicijai atsirado dar viena proga, kad ir nušiurusi, paskelbti pasauliui, jog mūsų šalį užkariauja antisemitizmas.
Argi neteisi „Respublikos“ žurnalistė, šio savaitraščio „švyturys“ O.S. , rašydama, kad „Lietuvos politikai (ir jų apsauginiai žurnalistai – aut.), kaip visada, pasirenka vietinio skiedryno kovas, demaskavimus, rietenas ir nepagalvoja, kaip kenkia valstybei… Diskutuojame apie kažkokius pagaliukus, kopėčias. Vaizduojame, kad Lietuvos žydams labai nesaugu, nes čia gyvena toks politikas Remigijus Žemaitaitis. O paskui norime, jog pasaulio visuomenė mus gerbtų, rimtai traktuotų… “.
„…Kažkokia parodija iš mūsų tautos daroma. Aš esu pasipiktinęs tokiais dalykais. Kreipėmės į užsienio ambasadas, kad jos bent žinotų teisybę – Lietuvoje niekas nepersekioja žydų tautybės piliečių, – cituoju Lietuvos žmogaus teisių asociacijos vadovo Vytauto Budniko šiai žurnalistei pasakytus žodžius. – Mūsų, kaip visuomenininkų, pareiga ambasadas informuoti ir tikėtis pakaknkamai objektyvios informacijos apie Lietuvą…“.
Dar viena ištraukėlė iš „Respublikos“ O.S. publikacijos: „Baltijos tyrimų“ duomenimis šiuo metu R.Žemaitaitį palankiai vertina 52 proc. apklaustųjų… Ką tai reiškia? Politiškai tai reiškia, jog R.Žemaitaitis su savo „Nemuno Aušra“ yra pats pavojingiausias visų kitų partijų konkurentas. O kas daroma su konkurentais. Juos stengiamasi neutralizuoti. Subtiliau ar atviriau… O visuomenė tokius užkulisinius žaidimus intuityviai jaučia ir vis labiau stoja puolamo asmens pusėn…“.
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo (Vlaber) piešinys