Dailininkui, menotyrininkui, Lietuvos žurnalistų sąjungos nariui Albertu Vaidilai šių metų pavasarį sukako 80. Gražus ir prasmingas Šiauliuose gimusio, dirbusio, bet sostinėje per keturiasdešimt metų patyrusio tikrą džiaugsmą, kūrybinis gyvenimas. Džiugu, kad aštuoniasdešimtmečio proga Albertas sau ir mums padovanojo šimtą žurnalistinių portretų!
Su dviguba švente Albertą Vaidilą sveikina ir dėkoja jam penki kauniečiai LŽS skyriaus nariai, kurie liko knygos albumo puslapiuose. Neabejojame, LŽS suvažiave, Tarybos posėdyje ar kitur susitikus su šiuo kolega, be pozavimo, tik iš nuotraukos, taip pat gali būti sukurtas originalus atvaizdas.
Kaip, kada ir kodėl dailininkas pradėjo kurti žurnalistų portretus, pats parašė kruopštusis Albertas Vaidila.
***
Mintis parengti ir išleisti knygą – albumą „100 žurnalistų portretų“ kilo netikėtai. Gerai prisimenu šio sumanymo pradžią. Kai 2013-ųjų pavasarį Vilniaus žurnalistų namuose surengiau kompiuterinės tapybos ir grafikos parodą „Būties ženklai“, sulaukiau iš kolegų žurnalistų daug gražių atsiliepimų. Džiugi staigmena, nes tuo metu Lietuvoje dar mažai kas žinojo, kas tai per naujovė – kompiuteris ir menas. Ar tai suderinama? Dabar ši kūryba laikoma modernia, šiuolaikiška, atvėrusi daug naujų meninės raiškos galimybių. O tuomet, prieš dešimtmetį, netgi menotyrininkai, profesionalūs dailininkai šį procesą vertino prieštaringai. Tačiau žurnalistų erudicija, tolerantiškas požiūris į naujoves man buvo itin svarbus, nes būtent tada, kai su žurnalistais, taip pat dalyvaujant keliems dailininkams, aptarinėjome minėtą parodą, man ir kilo mintis pristatyti žurnalistų portretų parodą, sukurtų skaitmeninės dailės technika .
2014 kovo 27 surengiau tokią pirmąją „Žurnalistų portretų“ parodą (39 darbai) Žurnalistų namuose. Kaip paaiškėjo – tai pirmoji žurnalistų portretų paroda ne tik Lietuvos, bet ir Europos žurnalistikos istorijoje. Žinoma, šis faktas įdomus, bet kur kas svarbiau pagal išgales prisidėti prie žurnalisto profesijos prestižo stiprinimo. Sukurtų portretų skaičius nuolat augo. Jie buvo sėkmingai eksponuoti Lietuvos radijo ir televizijos patalpose, Vilniaus rotušėje, Lietuvos Seime. Dažnai manęs paklausdavo, kodėl toks išskirtinis dėmesys žurnalistams? Manau, gyvenimas taip nulėmė. Pats dirbau žurnalistu Šiaulių miesto laikraščio redakcijoje, bendradarbiavau su respublikine žiniasklaida, o 1985 – taisiais, persikėlus gyventi į Vilnių, šie ryšiai dar daugiau išsiplėtė ir sustiprėjo. Nemažai kolegų gerai pažinojau, kartu dalyvaudavom kūrybinėse stovyklose, įvairiuose žurnalistams skirtuose renginiuose, kultūros, kūrybos projektuose. Galiu drąsiai teigti, kad žurnalisto darbas ne tik patrauklus, kūrybiškas, bet ir sunkus, atsakingas, neretai mintis tarsi deimantą nugludinantis iki skaidrumo, kuris gali palikti gilų pėdsaką tiek skaitytojo, tiek ir paties autoriaus dvasinėje savijautoje. Todėl laikau, kad žurnalistas – gražus žmogus. Tai mano kūrybinis credo.
(Nuotraukoje: dailininko Alberto Vaidilos autoportretas)
Albume – mūsų kartos žurnalistai, tokie, kokius aš juos mačiau, pažinojau, žinoma, neprasilenkdamas ir su savo kūrybine vaizduote. Kai kurių asmenų geresniam atskleidimui įdėjau į albumą po kelis atvaizdus, kurie portretuojamųjų sąraše nurodyti kaip vienas portretas, pateiktas keliais variantais. Dalies portretuojamųjų jau nebėra su mumis , kiti pakeitė darbovietes, adresus, tad portretuojamųjų sąraše tėra tik tai, kas žinoma – vardas, pavardė ir profesija – žurnalistas. Tačiau visi portretuojamieji buvo ir išlieka šiame albume, kad atgaivintų atmintį mums ir būtų matomi ateinančioms kartoms.
Ne kartą mano parodų recenzijose, pokalbiuose su bičiuliais buvo užsimenama, kad reiktų išleisti žurnalistų portretų albumą. Pagaliau šis leidinys išvydo dienos šviesą gerbiamų rėmėjų dėka. Nuoširdus ačiū.
(Albertas Vaidila. 100 žurnalistų portretų. Anotacijų autorius Vytautas Žeimantas, vyr. redaktorius Jeronimas Laucius, dizainerė Jelena Malinovskaja, leidykla ,,Trys žvaigždutės”)
