Lietuvoje dar nepasibaigus įtakingų vyrų ir net turguje prekiaujančių moterų diskusijai dėl mūsų nacionalinės krepšinio rinktinės pralaimėjimo Puerto Rike, Paryžiuje patekėjo olimpinių žaidynių saulė. Gaila, bet jos spinduliai Prancūzijoje nesušildys lietuvaičių sportininkų. Pirmieji startai vėl nieko gero nežada Nemuno krašto pasiuntiniams. Kol jų mūsų ,,sporto išminčiai” dar nekala prie kryžiaus, burnoja dėl TV3 , jos transliacijų, reklamos, komentatorių ir žalistų… Yra kaip yra, tačiau jei ir toliau dėl visko, ką matome ekrane, rausime savo plaukus, dejuosime, keiksimės, kaimynai ar bendradarbiai gali iškviesti ir medikų greitąją pagalbą. Kad taip neatsitiktų, perskaitykite iškilaus kauniečio kompozitoriaus, pedagogo, Lietuvos nacionalinės premijos laureato Giedriaus Kuprevičiaus nuomonę apie… nuomonę.
***
Prieš keletą dienų surašiau savo nuomonę apie Olimpiados atidarymo transliaciją per kažkodėl komercinį lietuviškos televizijos kanalą. Bet kai pamačiau, kiek pasipylė įvairiausių nuomonių, komentarų, savąjį išėmiau. Ir štai kodėl: pirmiausia, niekas neprašė tos mano nuomonės ir nesu masinių renginių ceremonijų specialistas. Beje, Lietuvoje įprasta nuomonę susieti su ją išsakančio amžiumi ar socialine padėtimi. Didi dauguma, šiuo kart būk susietų su to atidarymo turiniu, buvo labai atsietos nuo įvykio arba pabrėžtinai įmantrios. Tad manoji, man pasirodė, perteklinė ir nebūtina. Mes dažnai viešoje erdvėje taip neatsakingai ir bukai švaistomės proto nekontroliuojamomis nuomonėmis, kad jos seniai persikėlė ir į recenzijas, ir į ekspertų komentarus, ir į valdininkų sprendimus, ir į milijonus komentarų socialiniuose tinkluose bei bulvarinių medijų (ar turim kitokias – klausimas žurnalistus ruošiančių universitetų katedrų profesoriams) svetainėse besiaučiantiems „laisvo žodžio“ anonimams, ar, kas dar glumiau – po tomis „nuomonėmis“ pasirašantiems konkretiems, netgi tikėtina, aukštą išsilavinimą įgijusiems asmenims. Tarkim, Kaune vienas po kito dygsta absoliučiai nei su laikmečio menine kalba, nei su skoniu ar istorinio konteksto pajauta neturintys paminklai, skulptūros ir quasi-patriotiniai simboliai. Jų bevertybė jau dabar bent kiek menuose nutuokiantiems yra akivaizdi. Bet ar kam įdomi tųjų nuomonė? Dar daugiau, jei reiškiantis kritinį požiūrį (beje, labai korektiškai) yra gimęs tarybiniais metais, ar dar negeriau – toje epochoje reiškęsis, tai dar ir tas jam prikišama kaip ženklas – tylėk.
Rašau apie tai, ką pastebiu, o tieji pastebėjimai ir tampa ženklu – nuomonė Lietuvoje yraantsvoris, kurį visuomenė čia priaugusi tuoj bando visokiais būdais nusimesti. Tad gal kiek aiškiau tapo, kodėl mano nuomonė apie Olimpiados atidarymo transliaciją TV3 kanale čia išbuvo tik 7 valandas. O ir to, pasirodo, buvo per daug. Betgi:
P.S. Olimpiados atidarymą po pirmo nesibaigiančių reklamų krioklio TV3 langelyje, tęsėm iki pabaigos žiūrėjimą per „Eurosport“ kanalą. Stipriausią įspūdį paliko subtiliai į visas pasaulio įvairoves pagerbusią ceremoniją įpinta frankofonija. Tik stipri nacija gali be baimės į savo, kaip ir visų kitų pasaulio valstybių istoriją žvelgti su gilia ir neblėstančia pagarba jos unikaliai įvairovei, o kurios dėka – jos stiprybei. O skubančio raitelio su Olimpiados vėliavos skraiste slydis Senos upe nusviedė mintyse į mano gimtąjį Kauną, kur pačioje gražiausioje miesto vietoje stūkso retrogradą ir beskonybę deklaruojanti skulptūrinė grupė. O, kad tasai amžių sutartinę simbolizuojantis naujųjų, modernių laikų raitelis bent valandai iš Senos įplauktų į Nemuną! Bet nusiraminkite – yra smarkiai kitokių „nuomonių”. O aš, jums leidus, pasiskaitynėsiu Fausto Kiršos poemą „Pelenai”. Gal prisijungsite?
Vladimiro Beresniovo (Vlabaer) piešiniai
