Laurynas VERPETINSKAS, kaunietis žurnalistas
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyr. treneris Kazys Maksvytis liepos 18-ąją paliko nacionalinę vyrų krepšinio komandą. Apie tai jis LKF vaizdo įraše oficialiai pranešė po susitikimo Lietuvos krepšinio federacijoje. Mūsų žurnalistai, buvę kartu su rinktine Puerto Rike, kaip ir namuose stebėję rungtynes dėl teisės žaisti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, piktinosi, kad vyr. treneris po pralaimėjimo San Chuane, nepasakė žiniasklaidai, kad atsistatydins. Gal dėl to, kad jautė nuolatinę žurnalistų nepagarbą jam?
Nemalonu, kai mūsų žurnalistai rašė, o komentatoriai vis sakė:,,Treneris iš Darbėnų, darbėniškis Kazys Maksvytis nesuvaldo komandos“, taip menkindami nacionalinės rinktinės vyriausiąjį strategą. Darbėnams dėl to gal garbė, bet ar reikia kiekvienąkart minėti vyr. trenerio gimimo vietą? Kodėl jis ne kaunietis, jeigu daugiau kaip tris dešimtis metų gyvena mieste prie Nemuno ir Neries?
Išlepintiems Lietuvos krepšinio sirgaliams neįtiksi, nes tai – mūsų religija. Gyvename šalyje, kurioje į rungtynes renkasi gerokai daugiau žmonių nei į šv. Mišias bažnyčioje. Taip jau yra…
Laiminti sporto šaka Lietuvoje yra labiausiai mūsų tautą vienijantis reiškinys. Nesėkmės – kelia pyktį ir aršiai aptarinėjamos tiek socialinėje erdvėje, tiek draugų kompanijose, net turgaus prekeivių. Dar visai neseniai krepšinio Lietuva buvo labiausiai sportinį tautiškumą puoselėjanti tauta.
Skaudu ir pikta – praleidžiame antras Olimpines žaidynes iš eilės. Vis labiau pasigirsta nuomonių ir norų samdyti mūsų rinktinei vyr. trenerį užsienietį ir individualiai pajėgų žaidėją iš užjūrio… Ar to reikia, ką tai reikštų mūsų krepšiniui?
Mūsų treneriai ugdo nacionalinės komandos žaidėjus, juos gerai pažįsta, supranta, žino, ką mums reiškia krepšinis. O Lietuvos himno žodžius žino ir jų svarbą supras užsienietis rinktinės vyr. treneris ar žaidėjas? Tik mes patys žinome savo vertybes ir tikslą, kurį turime pasiekti. Ir tik savo jėgomis, trenerių ir žaidėjų pastangomis.
Kazys Maksvytis yra čempionų vyr. treneris, nes su jaunimo rinktinėmis laimėjo nugalėtojų vardus Europoje ir pasaulyje. Daug kas jį matė kaip gelbėtoją, kuris grąžins šlovingus atgimusios Lietuvos laikus ir vėl primins dideles vyrų rinktinės pergales. Nesulaukėm. Pasaulio čempionate nugalėję JAV rinktinę, triuškinančiai pralaimime Latvijai, kuri šiemet taip pat nepateko į Paryžiaus olimpiadą. nes nuo didelių nacionalinės komandos pasiekimų mus skyrė vienas žingsnis. Gal mes nesame toli nuo geriausio pasaulio krepšinio, nes pristigo ir šiek tiek sėkmės. O dėl pralaimėjimo Puerto Rike kalti visi – ir rinktinės štabo nariai, ir žaidėjai.
Ar už kiekvieną savo darbe padarytą klaidą mes esame atleidžiami, nes suklydęs žmogus netampa prastesniu.
Lietuvoje mes turime puikių krepšinio specialistų, kurie moko vaikus ir jaunimą. Turime krepšinio mokyklas, tačiau neanalizuojame jų darbo, pasiekimų ir trūkumų, bet vos tik žaidėjai pasiekia profesionalų lygį, yra viešai kritikuojami žiniasklaidoje.
Dėl tų nesėkmių kaltinti ir teisti Lietuvos krepšinio federaciją taip pat nėra teisinga. Sporte būtinas tęstinumas, tik … be naujų klaidų. Mokykimės laimėti ir rodykime daugiau tolerancijos dėl mūsų krepšinio didmeistrių rezultatų. Juk Lietuva buvo ir turi likti krepšinio talentų kalvė. Nepamirškime to.
www.kaunozurnalistai.lt nuotr. Kazys Maksvytis ir Laurynas Verpetinskas
Dailininko Algimanto Snarskio piešinys
