Daug metų dirbau televizijos režisieriumi, todėl stebėdamas didelės ir gražios Karaliaus Mindaugo Taurės šventės transliaciją televizoriaus ekrane, dažnai supykdavau. Kodėl?
Kiekvienos dramaturgijos ašis pirmiausia yra veiksmas. Televizijos transliacijos režisierius, sėdintis prie pulto, privalo išlaikyti šaltą protą ir suvaldyti visas kameras (minima, kad jų buvo 12!) Režisierius akimirksniu turi apsispręsti, kuri kamera parodys svarbiausią varžybų momentą ir nesujauks įvykių dramaturgijos.
Man pasirodė, kad per KMT finalus režisierius prie pulto siekė tik primityvaus efekto: neprotingai ilgai rodyti vaizdą iš paukščio skrydžio, gražių merginų veidus, rėkiantį žiūrovą ir panašiai. Neišvengta ir akivaizdžių režisūros klaidų, kai puolimui vykstant į dešinį krepšį, perjungiant kamerą į kraną, staiga tas pats puolimas jau vyksta į kairę pusę. Pagalvokite, jeigu lekiant automobilu autostradoje penktu bėgiu, staiga perjungiate pavarą į atbulinį bėgį. Geriausiu atveju į pirmą, po jo – vėl į penktą… Ar toli nuvažiuosite?
Deja, bandymas didžiuotis turimu kamerų skaičiumi atrodė graudžiai, nes jautėsi, kad tos pačios svarbiausios – nėra. Vaizdo raiška ir kokybė neblizgėjo. Prieš svarbias varžybas režisierius privalo turėti scenarinį planą, jį aptarti su operatoriais, nustatyti kas bus transliacijoje reikšmingiausia, kurias kameras ir kaip jas naudoti. Ypač tragiška buvo Panevėžio “Lietkabelio” ir Vilniaus “Ryto” transliacija. 
Rungtynių kulminacijos režisierius visai nevaldė. Aikštelės emocijos TV ekrane buvo rodomos chaotiškai ir neprofesionaliai. Tie bereikalingi “gražūs” kadrai iš viršaus, stambių planų beskonybė ir nesugebėjimas žaidimo įvykių, badė mano akis, nervino ir paliko slogų saviveiklinį įspūdį…
Laukiu transliacijų, kuriose TV režisierius bus sekundės dalimi priekyje žaidėjų, kai jis intuityviai nuspės, kur rutuliuosis varžybų veiksmas, kai režisierius ramiai ir minimaliomis priemonėmis sugeba perteikti rungtynių įtampą, nestabdo įvykių beprasmiais kadrais, o yra vienas iš komandos žaidėjų.
Pagaliau, ką man kalbėti – reikia stebėti Eurolygos ir NBA varžybas ir mokytis iš jų transliacijos režisierių ir negalvoti, kad mūsų žiūrovas kvailas, kuriam galima rodyti “šventinį chaosą”, (jau geriau “šventinį bankucheną”). Juk dailininkai pirmiausia privalo mokėti ir nukopijuoti Rembrandtą, Van Goghą ar A. Samuolį. Ir jauniems kolegoms režisieriams linkiu prie televizijos pulto mokytis linijos grožio ir TV dramaturgijos abėcėlės!
Vladimiro Beresniovo piešinys ,,Krepšinio burbulai”