Paėmę į rankas naują ,,Lietuvos žiniasklaidos enciklopediją 1988-2023“, žinokite: leidinio sudarytojai – redaktoriai yra Genovaitė Burneikienė, Juozapas Vytautas Urbonas ir Vytautas Žeimantas. Gaila, bet G.Burneikienė (1940 10 09 – 2021 12 17), buvusi ir ,,Žurnalistikos enciklopedijos“ (1997) sudarytoja, nepamatė savo antrosios… Vilnietis LŽS ir NŽKA narys, Enciklopedijos sudarytojas Vytautas Žeimantas, specialiai mūsų svetainei parašė apie buvusią kolegę.
Su Genovaite Burneikiene mane supažindino brolis Viktoras Liubomiras Žeimantas, tuomet dirbęs Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje, kurioje žurnalistikos mokslus 1972 metais ne tik baigė G. Burneikienė, bet ir liko joje dirbti moksline bendradarbe. Aktyviau su ja teko bendrauti, kai ji 1978 metais įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą.
Kaunietės kelias į žurnalistikos pasaulį
G. Burneikienės kelias į žurnalistiką nebuvo lengvas. Ji gimė jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 metų spalio 9 dieną Rokiško kaime, tuomet buvusioje Kauno apskrityje. 1959 metais baigė Žeimių vidurinę mokyklą, tačiau į žurnalistiką – savo išsvajotą specialybę – stoti negalėjo. Tuomet į žurnalistikos specialybę nepriimdavo be dviejų metų darbo stažo, todėl įstojo į Kauno statistikos technikumą, kurį baigė 1961 metais.
Vėliau praktiškai visas jos gyvenimas buvo susietas su Vilniaus universitetu. Iš pradžių sėkmingos žurnalistikos studijos, jaunos žurnalistikos dėstytojos patyrimo kaupimas, pirmieji studentai, absolventai… 1984 metais prie Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros įsteigus Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratoriją, kartu su kitais ji nagrinėjo periodikos leidinių pasklidimą Lietuvoje, tyrė skaitytojų auditorijos poreikius, vertinimus, pastabas, ieškojo sąsajų su demografiniais Lietuvos gyventojų rodikliais.
1991 metais reorganizavus Žurnalistikos katedrą į Žurnalistikos institutą, dirbo jame mokslo darbuotoja. Nagrinėjo lietuvių periodinės spaudos funkcionavimo ypatumus, tyrė rajonų laikraščių turinio, tematikos, problematikos kitimo dinamiką, atsiradus Sąjūdžio leidiniams – ir Lietuvos gyventojų požiūrį į žiniasklaidą bei atsiradusius naujus periodinės spaudos plėtros aspektus. Skelbė mokslinius straipsnius „Žurnalistikos“, „Knygotyros“, „Mokslotyros“, „Žurnalist“, „Relation“ ir kituose almanachuose, jos rašinius spausdino „Literatūra ir metas“, „Kalba Vilnius“, „Šeima“, „Lietuvos aidas“, „Voruta“, kiti žurnalai ir laikraščiai.
Ir visą laiką dėstė studentams įvairius žurnalistikos teorijos ir praktikos speckursus: Žurnalistikos auditorija, Žiniasklaidos technologijos, Lietuvos žurnalistikos istorijos kursą, kitką.
Sukaupta patirtis, kaip ir periodinėje spaudoje skelbti straipsniai nugulė ir į knygas. G. Burneikienė išleido knygą „Rajono laikraštis: dabartis ir perspektyvos“ (1985), sudarė straipsnių rinkinius „Iš lietuvių knygnešystės ir periodikos istorijos“ (1994), „Etinė dilema: ryšiai su visuomene ir žurnalistika“ (2002).
Lietuvių periodinės spaudos atsiradimo, raidos ir transformacijos aspektams skirti G. Burneikienės straipsniai buvo išspausdinti knygose „The Baltic Media‘s Lang Road to Fredoom“ (1993), „Tautinės mažumos demokratinėje visuomenėje“ (2000), monografijoje „Naujosios žiniasklaidos formavimasis Lietuvoje“ (2000), kituose leidiniuose.
Pirmaja džiaugėsi, antrosios nepamatė
Labai daug Genovaitei Burneikienei teko dirbti, kai atgimusioje Lietuvoje buvo sumanyta pirmą kartą išleisti „Žurnalistikos enciklopediją”. Reikėjo įvertinti visą tai, kas buvo skelbiama iki šiol leistose sovietinėse enciklopedijose. Atsisakyti socialistinės ideologijos, sovietinių štampų ir šablonų. Be to atsirado galimybė pradėti atvirai kalbėti apie tai, kas sovietmetyje buvo uždrausta, neigiama, klastojama, ar minima tik pusę lūpų. Turiu omeny periodinę spaudą, kuri lydėjo antitarybinį rezistencinį, Lietuvos partizaninį judėjimą, religiją ir dvasininkiją, užsienio lietuvių veiklą.
Atsirado proga rašyti apie spaudą, joje dirbusius žurnalistus, kurie skleidė marksizmui nepalankią ideologiją, demaskavo sovietinės istorijos klastotes, kitką. Reikėjo griežtai pasipriešinti ir įvairių veikėjų bandymams prasibrauti į enciklopediją, to iš tikrųjų neužsitarnavus. Ir visa tai gulė ant šio leidinio sudarytojų Genovaitės Burneikienės, Dalios Dirvonaitės ir Juozapo Vyto Urbono pečių. Reikia pabrėžti – jie su šia sunkia užduotimi sėkmingai susitvarkė. O G. Burneikienė enciklopedijoje paskelbė net daugiau kaip 200 straipsnių apie lietuvių periodinius laikraščius, ėjusius nuo 1823 iki 1988 metų.
Panašūs iššūkiai pasitiko G. Burneikienę 2015 metais, kai Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija nutarė išleisti „Lietuvos žiniasklaidos enciklopediją”. Tada buvo paskirti ir trys būsimos enciklopedijos redaktoriai-sudarytojai: Genovaitė Burneikienė, Juozapas Vytas Urbonas ir šių eilučių autorius. Nuo pirmosios žurnalistikai skirtos enciklopedijos praėjo daug metų, reikėjo iš naujo susisteminti visą informaciją apie buvusias ir esamas viso Nepriklausomybės laikotarpio Lietuvos žiniasklaidos priemones ir žurnalistus, apibendrinti neatpažįstamai pasikeitusios, laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos plėtros rezultatus, išryškinti šios raidos kryptis ir tendencijas.
Nors Nepriklausoma Lietuva buvo atkurta 1990 m. kovo 11 dieną, tačiau pirmieji jau necenzūruojami periodiniai leidiniai pasirodė kartu su Atgimimo idėjomis, dar 1988-siais, o pirmoji nepriklausoma radijo stotis prabilo 1989 metais. Todėl naujoje „Lietuvos žiniasklaidos enciklopedijoje“ buvo numatyta aprašyti visus laikraščius, savaitraščius ir žurnalus, ėjusius Lietuvoje nuo 1988 m. ir visus dabar leidžiamus, tarp jų ir įsteigtus anksčiau, taip pat užsienio lietuvių periodinius leidinius. Be to, turėjo būti aprašyti žurnalistai ir spaudos darbuotojai, elektroniniai leidiniai, radijo stotys, televizijos, prodiuseriai ir prodiuserinės bendrovės, žurnalistų organizacijos, žurnalistų rengimo įstaigos, dirbusios ar dirbančios nuo 1988 m. iki šiol. Į enciklopediją turėjo tilpti ir pagrindinės žiniasklaidos bei žurnalistikos sąvokos.
Genovaitė Burneikienė kartu su kolegomis šią nelengvą užduotį įvykdė, enciklopedijos tekstas buvo paruoštas spaudai, kuri, deja, iš pradžių strigo dėl finansinių problemų. Dabar jau galime pasidžiaugti nauja, dar spaustuvės dažais kvepiančia „Lietuvos žiniasklaidos enciklopedija”. Deja, G. Burneikienė jos nepaims į rankas…
,,Lietuvių periodikos ištakos”
Sudarant „Lietuvos žiniasklaidos enciklopediją” dažnai teko sutikti Genovaitę Burneikienę, su kuria būdavo lengva bendrauti. Mane maloniai stebino ne tik jos puiki atmintis, erudicija, noras pažinti, bet ir didelis darbštumas, gyvenimiškas entuziazmas.
Manau, jeigu ne liga, ji būtų sėkmingai užbaigusi ir knygą „Lietuvių periodikos ištakos“. Dabar, skaitant jos vyro Sauliaus Burneikos išsaugotą Genovaitės rankraštį, galima manyti, kad knyga buvo beveik baigiama. Jau buvo autorės sugalvotas pavadinimas, suformuoti knygos skyriai, leidinio turinys, panaudotos literatūros sąrašas. Tačiau tekste palikti tušti tarpai leido teigti, kad dar ne viskas, kas sumanyta, jau parašyta, o autorės palikti klaustukai – dar yra ką patikslinti, gal ir išbraukti.
Knygos ,,Lietuvių periodikos ištakos” leidėjams, aišku, iškilo daug klausimų, į kuriuos autorė, deja, jau negalėjo atsakyti. Buvo pasielgta džentelmeniškai, išlikęs tekstas iš esmės nekeistas.
Genovaitė Burneikienė Anapilyn išėjo 2021 metų gruodžio 17 dieną. Palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse. Liko liūdintys artimieji – vyras Saulius, sūnus Darius, dukra Rasa, vaikaičiai – Justas, Liepa, Danielė, Elzė. Artimųjų dėka išliko ir jos paskutinis darbas – ši knyga.
Nuotraukose: Genovaitė Burneikienė ir jos kolegos – Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros nariai
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai
Teksto autorius: Vytautas ŽEIMANTAS, Enciklopedijos sudarytojas