Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos narė, ,,Nemuno” žurnalo vyr. redaktorė Erika Drungytė savo tinklalapyje savaip atsisveikina su 2023 metais. Jos mintys – artimos, suprantamos, mielos kiekvienam skaitytojui. 2024-siais, tikime, mes kolegę išgirsime ir V.Putvinskio g. 48, Kaune.
Trijų Karalių dieną, sausio 6-ąją, šeštadienį, 14 val. Žurnalistų namuose įvyks LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos ataskaitinis ir rinkiminis susirinkimas. Visi kartu tada dar pasidžiaugsime ir atėjusiais Naujaisiais. O paskutinę šių metų dieną – Erikos Drungytės mintys…
Šiuos metus palydžiu ramia širdimi. Nes jie – tik kalendoriniai, susitarimo metai. Mano metai – visai kiti dalykai. Juose tilpo visi metų laikai, visos temperatūros ir spalvos, gamtos kaita, sielos kaita, minčių kaita… Juose buvo žodžiai ir darbai, jausmai ir išgyvenimai, skausmai ir pagijimai, nuostaba, atradimai, nusivylimai, paleidimai, pabaigos ir pradžios…
Visiems taip. Kas gyveno – išgyveno savo asmeninę žiemą, paskui pavasarį ir vasarą, ir rudenį. Tik mano dienos buvo mano dienos. Jose nebuvo to, ką iš savųjų ėmėte sau. O jūsų dienose nebuvo manęs. Susitikdavom retkarčiais. Pažiūrėdavom į tai, kas aplink mus, ir panašiai arba skirtingai pamatydavom šviesą, daiktus, reiškinius, įvykius. Niekada nieko nebus vienodai kiekviename iš mūsų. Be reikalo tad guodžiamės, kad esame panašūs ar skirtingi. Nes iš tiesų – visada, visada vieninteliai. Kaip kad mūsų pirštų pagalvėlių raštai, kaip kad akių rainelių labirintai…
Nieko nesigailiu. Nieko nelaikau. Regis, nebemoku pririšti, vien atrišti. Nesakau, kad prie manojo oro baliono krepšio neliko nė vieno smėlio maišiuko. Kad nukirpau visus
siūlus ir manęs neveikia trauka. Mes visi ir su viskuo susiję. Nėra kūno be bakterijų, plaučių be deguonies, tautos be kalbos, vyro be moters, muzikos be ausų, kosmoso be tvarkos, kūrinio be Kūrėjo. Bet mums tikrai nereikia tiek daug, kiek prisigalvojame, valgydami akimis ir gundomi auksiniais grėbliais. Galiausiai – vis tiek nepasisotiname. Galiausiai – vis tiek užlipam ir užlipam ant to paties.
Mano metai nesibaigė. Baiginėjasi gruodžio mėnuo. Ir tiek. O manęs dar laukia nuostabūs dalykai. Viskas, ką patirsiu ir suprasiu, ką suvoksiu ir kur aiktelėsiu, ką parašysiu ir pasakysiu, kam padėsiu ir kiek paspausiu baltų bei juodų klavišų begaliniame Jo garsų audinyje – pildymosi ir pilnatvės muzika, kurią išgirsti galima tik tada, kai nebebijai, susitaikai, pasitiki, atsiveri, nusišypsai ir priimi.
Tegu skamba.
LDS ir LŽS nario Vladimiro Beresniovo (Vlaber) piešiniai