Iki šiol jei perskaitydavau kokį neigiamą atsiliepimą apie gydytoją, visada stodavau jo pusėn. Manydavau, kad pacientai patys nežino, ko nori, pernelyg dažnai linkę gydytojus kritikuoti, nors patys toli gražu poliklinikoje ar ligoninėje ne visada elgiasi tinkamai. Bet po to, kai pati susidūriau su viena gydytoja, mano „gynyba“ bus kur kas atsargesnė.
Siautėja virusai, tad nieko keista, kad ir aš atguliau į patalą. Temperatūros buvo vos kelios dalys, bet žiauriai skaudėjo gerklę ir dar žiauriau kamavo kosulys. Kreipiausi į šeimos gydytoją. Ji paklausė plaučius – nieko blogo neišklausė; gerklė – raudona; prikimęs balsas ir kiti simptomai labai primena tracheitą, dar ir sinusitą. Pagal kraujo tyrimo CRB parametrus akivaizdu, kad kabinasi bakterinė infekcija. Išrašė antibiotikų ir siuntimą pas LOR specialistą.
Kaip tyčia, tą pačią dieną pavyko užsiregistruoti pas LOR. Užsidengusi veidą kauke, sėdėjau prie gydytojos kabineto, be perstojo kosėjau ir kantriai laukiau. Laimė, pakvietė beveik laiku, vos kelios minutės po registruoto laiko.
Pamačiusi, kad esu su kauke ir vos prakalbu, gydytoja mane, vos įėjusią į kabinetą, tučtuojau sustabdė – sėsk ten, prie durų. Suprantama – galiu užkrėsti. Pasiteiravusi, ar šeimos gydytoja mane nusiuntė pasidaryti plaučių rentgeną ir išgirdusi neigiamą atsakymą, LOR specialistė pakeltu tonu pradėjo aiškinti, kad vis tiek turėjau pasidaryti plaučių rentgenogramą. Bet aš juk pacientė, ne gydytoja, negaliu sau pasiskirti tos rentgenogramos! Po to loristė pasiteiravo, kokius antibiotikus šeimos gydytoja išrašė. Atsakiau. „Per silpni! – vėl pakeltas tonas. – Tokius bent dešimt dienų reikia gerti!“
Suprantu, gydytoja pavargusi, jau visai į darbo pabaigą, bet argi aš dėl to kalta? Juk nesibroviau be talono – paskambinus į registratūrą, pasakė, kad ką tik atšauktas vizitas, tai man pasisekė.
Toliau – dar gražiau. Gydytoja pasikvietė arčiau, vadinasi, apžiūrės mano nosį, gerklę. Atsisėdusi ant nurodytos kėdės, siekiau nusiimti kaukę – juk kaip mane apžiūrės, jei būsiu su kauke. Gydytoja kone suriko – „Negalima nusiimt kaukės! Jūs gi užkrečiama!“ Iškart patraukiau rankas nuo kaukės.
Gydytoja pagaliau išsikrapštė reikiamus įrankius ir tada jau leido nusiimti kaukę. Apžiūrėjo – viskas jai mano viršutiniuose kvėpavimo takuose pasirodė „labai blogai“, ir trachėja „pilna visko“. Nuo to „visko“ ir vargina stiprus kosulys.
Paliepė greitai vėl užsidengti kauke veidą ir atsisėsti tolėliau. Taip ir padariau. Kaip tyčia, tuo laiku vėl pradėjau nevalingai kosėti. Gydytoja pasiuto dar labiau! Rėkte išrėkė – „Negalima kosėti! Užkrėsit kitus!“ Pabandžiau pasiteisinti, kad jei neatsikosėsiu – uždusiu. Tada ji man – „Valerijonų išgert reikia“!
Patylėjau, o mintyse pagalvojau, kad pačiai LOR specialistei valerijonai būtų ne pro šalį.
Po to ji man padavė lapelį, ant kurio parašė, ką dar nusipirkti: tirpiųjų tablečių (tų, kurios ištisai reklamuojamos per televiziją) ir dar kitokių geriamų tablečių, apie kurias irgi buvau girdėjusi iš šiomis dienomis transliuojamos TV reklamos. Tirpiąsias tabletes turėsiu vartoti 6 dienas, o po to – jau tas kitas tabletes. Gydytoja sako – gydytoja žino. Šie vaistai man kainavo beveik 20 eurų.
Gydžiausi ir antibiotikais, ir loristės paskirtomis tirpiosiomis tabletėmis (aišku, gėriau daug skysčių, naudojau gerklės skausmą malšinančius purškalus, piliules). Praėjo 5 dienos, bet savijauta nė kiek negerėjo, kosulys tęsėsi dieną ir naktį, ir tokio stiprumo, kad net ėmiau baimintis, jog kaimynai dėl triukšmo policiją iškvies. Pakartotinai teko kreiptis į šeimos gydytoją. Kad jau taip, gydytoja vėl skyrė kraujo tyrimus ir plaučių rentgeną. Užsiminiau gydytojai, kad LOR specialistė išrašė dviejų rūšių tablečių, kurias geriu, bet va nelabai padeda. Pasakius abiejų tablečių pavadinimus, šeimos gydytoja tik nusijuokė. Girdi, šitos tai jau tikrai nepadės. Reikia kitų. Ir – stipresnių antibiotikų. Nusipirkau ir stipresnių antibiotikų, ir stipresnių tablečių nuo kosulio.
O tuos likusius neišgertus vaistus, kuriuos išrašė LOR specialistė, teks priduoti į vaistinę. Nes jie mano ligai buvo neveiksmingi. Keista tik tai, kad loristė stebėjosi mano sunkia būkle ir šeimos gydytojos nepaskirtu plaučių rentgenogramos tyrimu, o išrašė abejotino poveikio piliulių, kurios, pasirodo, tik reklamoje visagalės. Taigi 20 eurų – kaip į balą.
Labai norėtųsi, kad LOR specialistė ne tik kad nebruktų pacientams reklaminių piliulių (nesvarbu, kad farmacijos kompanijos to labai prašo, net ir reklaminių lapelių bloknotus padovanoja), bet kartu ir būtų mandagesnė. Ligoniai juk nekalti, kad susirgo, ar kad gydytojai tą dieną nėra nuotaikos.
Taigi, mieli kolegos, saugokitės! Dabar – pats peršalimo virusų aktyvumo pikas. O šiemet jie, kaip matyti tiek iš savo atvejo, tiek iš daugelio susirgusių pažįstamų, kaip niekad „pikti“ ir pavojingi.
Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė