Būna tokių pokalbių, kai užsimezga žodžiais nenusakomas ryšys su pašnekovu. Nežinau, kaip tai nutinka ir nuo ko tai priklauso, bet iš anksto atpažįstu tokio pokalbio požymius ir apima neapsakomas laimės jausmas. Taip nutiko lankantis ir pas Arūną Sniečkų, A. ir J. Juškų muziejaus direktorių. Viską, ką norėjau sužinoti, išgirdau, o man mažiausiai reikėjo įsiterpti. Tik ištirpti vėsioje matinėje trobos prietemoje, netrukdyti, nesujaukti, nesugadinti. Tikriausiai gražūs tuomet buvome visi – Arūno aukšta kakta ir šviečiančios akys priminė Vydūno veidą, jaukiai šypsojosi jo žmona Vida, o fotografas Laimutis, nors interviu laikas viršijo „reglamentą“, nepareiškė teisių į savo dalį, nes suprato: matau, kad tau gera.
Nėra nepakeičiamų žmonių, sako Arūnas. Be A. Sniečkaus kitoks būtų muziejus, gal kaip nuliūdęs medinis rūpintojėlis, rymantis kultūros šalikelėje. Trobos kamine negaustų dūdmaišio garsai, kieme vietoj skulptoriaus išdėlioto malkų ornamento stovėtų tik rietuvė krosniai pakurti, bemiegėmis naktimis kurtos idėjos virstų nuobodžiais muziejaus eksponatais, o giedra, išmintimi ir švelniu humoru spindinčios akys taptų reglamentuotu direktoriumi su antspaudu ir parašu.
Negarsėtų muziejus stebuklingu jaunamarčių juostų kilimu, gal niekas nežinotų ir apie kieme iškastą rūsį bulvėms su keistos paskirties romantišku langeliu. Kai prieškariu čia apsigyveno akušerė, iš anapus Nemuno ant arklio atplaukė vyras, prašantis pagalbos savo gimdančiai žmonai. Akušerė plaukė atgal kartu ir pasaulį laimingai išvydo kūdikis. Atsidėkodamas vyras iškasė rūsį akmenimis grįstais laiptais, o praėjus bent pusamžiui, A. ir J. Juškų muziejuje apsilankė moteris, kuri papasakojo šią istoriją, girdėtą iš pirmų lūpų – savo tėvų…
Taip apeina ratu ir susijungia gražios istorijos per visą Lietuvą, atsiranda žmonių, kurie jas puoselėja ir saugo, patys tapdami kitokie. O ir mes, prisiliesdami prie tokių likimų, žmonių, istorijų, muziejų jau nebūsime tokie, kokie buvome. Žinau, kad ir skaitytojai yra kartu.
Nuotraukoje: „Šeimininkės” žurnalo bendradarbė, LŽS narė Rita Šemelytė
Laimio Brunzos („Šeimininkė”) nuotr.