Šiandien Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraščio „Tremtinys” 1000-ojo numerio išleidimo, taip pat knygos „Tremties” vaikai pristatymo šventė, kurioje dalyvauja ir buvę redakcijos žurnalistai. Viena iš jų – ilgametė laikraščio kūrybinė darbuotoja, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus narė Aušra Šuopytė, kuri dalijasi prisiminimais apie metus, praleistus „Tremtinio” redakcijoje.
Kai pirmą kartą įžengiau į „Tremtinio“ redaktoriaus Romualdo Jurelionio kabinetą, pajutau tarsi ramybės oazė apgaubė mane. Už langų, Laisvės alėjoje,– šurmulys, garsiai kalbančių paauglių kleketavimai, sklindanti muzika iš barų ir kavinių, o čia tyla, susikaupę darbuotojai rengia eilinį laikraščio numerį.Buvo birželio pradžia. Redaktorius man primena: „Artėja Birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena. Parašyk kitam numeriui buvusio tremtinio ar tremtinės prisiminimus“. Ilgai nelaukęs supažindina su LPKTS buhaltere Julija Auksoraitiene: „Pasikalbėkit, gal kas nors išeis?…“
Pirmas mano rašinys apie tremtį, šiandien žvelgiant nuo daugiau kaip 10 metų aukštumos, nebuvo tobulumo „viršūnė“. Dabar parašyčiau kitaip. Pavadinau jį „O tas dulkėtas traukinys…“ Į jį sudėjau rašinio herojės prisiminimus, samprotavimus, jos gyvenimo istoriją nuo pirmųjų tremties valandų iki grįžimo į Tėvynę. Redaktorius perskaitė rašinį, kiek patylėjęs pasakė: „O tas traukinys, matau, važiuos…“ Buvau priimta redaktoriaus padėjėjos pareigoms.
Redakcijos kolektyvas kiekybine sudėtimi – labai kuklus. Čia radau jau minėtą redaktorių Romualdą Jurelionį, stilistę Danutę Bartulienę, korektorę Audronę Kaminskienę, tekstų rinkėją Vestą Milerienę ir dizainerį – programuotoją Kazimierą Žemaitį. Aš buvau šeštoji redakcijos darbuotoja.
Redakcijoje atsiradau tuo metu, kai nemažai aktyvių žmonių buvo apdovanoti LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“. Šis apdovanojimas atsirado reikšminga proga – minint Sąjungos veiklos dešimtmetį. Gavau užduotį parašyti apie apdovanotus žmones. Veiklos dirva atsirado plati, nes tų I,II ir III laipsnio žymeniu apdovanotųjų buvo išties nemažai. Pirmiausia kalbinau LPKTS vadovus, skyrių pirmininkus ir aktyvius jų pagalbininkus, Sąjungos rėmėjus. Taip ir susipažinau su pačiais aktyviausiais, pačiais ištvermingiausiais. Kalbėjomės apie tremtį, asmeninius išgyvenimus atsidūrus toli nuo Tėvynės, apie tų nepalaužiamų žmonių ryžtą ir valią, grįžus į Lietuvą, kur jų niekas nelaukė.
Pirmaisiais darbo redakcijoje metais viskas buvo nauja ir įdomu. Neišdildomą įspūdį paliko laisvės kovų dalyvių sąskrydžiai Ariogaloje. Tai kur kas prasmingesni ir dvasingesni renginiai, nei Respublikinės dainų šventės ar „Žalgirio“ batalijos. Kai Dubysos slėnis paskęsta dainų akorduose, tada nuoširdžių susitikimų ir džiaugsmo valandų euforija nustelbia bet kokius kad ir pasaulinės reikšmės renginius. Čia, prie Dubysos krantų įvyksta stebuklas, vertas Gineso rekordų knygos! Po daugiau nei 50 metų čia vis dar susitinka, pusę amžiaus nesimatę, buvę tremtiniai.
„Jei nedainuotume, širdys būtų tarsi surakintos!“ – kalbėjo choristės. Tradicija tapusios buvusių tremtinių ir politinių kalinių dainų šventės „Leiskit į Tėvynę“, vykstančios kas dveji metai vienoje iš apskričių, jau apsuko vieną ratą. Apsilankyta visuose apskričių centruose, dabar daina vėl skambės tuose pačiuose miestuose. Ar tai ne fenomenas? Tiek kančių ir vargo patyrę žmonės rengia dainų šventes, likimui ne grūmoja, o dainuoja.
Norom nenorom kartais tampi „istoriku“. Juo tapti padeda kasmet rengiamos išvykos partizanų kovų takais. Apsilankius visose buvusiose partizanų apygardose, dar iš gyvų amžininkų sužinai tiek istorinės tiesos, kad jokiuose vadovėliuose ar istoriniuose traktatuose nerasi. Apsilankius partizanų žūties vietose prie paminklo ar atminimo lentos pražysta gėles, vietiniai pasakoja apie nuožmias kovas, išdavystes ir jaunų vaikinų bei merginų pasiaukojamą kovą. Visa ši patirtis daugeliu atvejų praturtino mano pasaulėžiūrą, padėjo sudėlioti vertybes į tam skirtas vietas.
Įsikalbi su buvusiais politiniais kaliniais, tremtiniais, partizanais ir pastebi visų akyse aktyvios veiklos trauką, norą išdalyti save visose naudingos veiklos srityse. „Juk tiek metų buvome niekinami, nebuvo leista mums rinktis širdžiai mielos profesijos, niekada nebuvome pirmųjų gretose – vis užnugary, vis pastumdėliais laikomi…“ – kalbėjo ne vienas jų. Tada ir suvoki, kad žmonės, patyrę daug vargo, skausmo, netekčių, yra dvasingesni, tyresnis jų akių žvilgsnis, lengvai suprantama kalba. Tai tikri gyvenimo universitetai, ypač rašančiajam.
„Tremtinyje“ dirbau 10 metų. Per tą laikotarpį ir čia įvyko nemažai pokyčių, neišvengta netekčių. Į Amžinojo atilsio vietą iškeliavo redaktorius Romualdas Jurelionis, Danutė Bartulienė,
redakcijos laivelį sėkmingai veda, jau bemaž 10 metų, Jolita Navickienė, stilistė Dalia Maciukevičienė. Ir tik du „veteranai“ darbuojasi iki šiol – tai Vesta Milerienė ir Kazimieras Žemaitis.
Visada nuosaikus, nekrypstantis nei į kairę, nei į centrą, pripažįstantis tik dešiniųjų partijų doktrinas, „Tremtinys“ perkopė dvidešimtmečio ribą. Tai įpareigoja jį tęsti pradėtas pirmtakų tradicijas, sulaukti „žilos“ senatvės ir džiuginti savo skaitytoją neiškreipto vaizdo informacija, nesivaikyti pigių sensacijų ir nūnai taip madingų žurnalistinių triukų: žūtbūt sukvailinti skaitytoją!
Kai einu Laisvės alėja, būtinai užsuku į LPKTS būstinę, pasibeldžiu į „Tremtinio“ duris. Nes neįmanoma atsispirti tai didžiulei traukai, kur prabėgo dešimt metų! Kur sutinku mielus mano širdžiai žmones. Pabendravusi su jais pajuntu, tarsi gaivi golfo srovė užlieja sielą. Ir žinau, ta trauka ilgalaikė – kol kojos neš, kol akys matys, kol rankos spaus sutikto šiuose namuose mielo pašnekovo delną!
( Mūsų svetainės „Komentaruose” skaitykite Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos leidinio „Varpas” redaktoriaus Algimanto Zolobo godonės „Tremtinio” 1000-ojo numerio išleidimo proga)
Nuotraukoje: Prisiminimų autorė, buvusi ilgametė laikraščio „Tremtinys” darbuotoja, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus narė Aušra Šuopytė
Zenono Šiaučiulio nuotr.