Visus metus spausdinome istorijas žmonių, įveikusių klastingas ligas ar sugebėjusių susidraugauti su lėtinėmis ir gyventi visavertį gyvenimą. Dvi dešimtys istorijų „Šeimininkės“ puslapiuose – tai neeilinės atvirumo pamokos visiems, ir sergantiesiems, ir sveikiesiems. Stebėjausi ir džiaugiausi, kad žmonės atvėrė slapčiausias savo išgyvenimų, vidinio pasaulio kerteles. Herojų atvirumas, nuoširdumas privertė virptelėti ne vieną sielą, patikėti, kad ir jie gali įveikti ligą. Alytiškei Vilijai Makauskienei iš onkologinės ligos gniaužtų išsivaduoti padėjo ne tik vaistai, gydymas, bet ir dvasinė stiprybė, nusiteikimas. Pasveikusi ji įkūrė asociaciją „Bendrakeleivės“, vienijančią onkologinėmis ligomis sergančias moteris, kad galėtų padėti dar ieškančiosioms kelio iš ligos labirinto.
Labai reikia tikėjimo, kad žmogus nepalūžtų išgirdęs diagnozę, sugebėtų kartu su medikais susivienyti prieš ligą. Žavėjausi, o kartais ir stebėjausi, iš kur jauni žmonės semiasi gyvenimo išminties, jėgų įveikti stresą, depresiją, kai, rodos, gyvenimas slysta iš po kojų. Išsėtine skleroze serganti vilnietė Akvilė Girdenytė nuėjo sunkų nevilties, prapuolusių norų, svajonių kelią, bet sugebėjo susigyventi su užklupusia liga ir dabar stengiasi psichologiškai palaikyti kitus išsėtine skleroze sergančius žmones. „Gyvenu vadovaudamasi principu: problemų nėra, yra tik jų sprendimai. Mane dabar ne taip paprasta iš koto išversti“, – tvirtina Akvilė.
Ne vienas žurnalo skaitytojas gyvenimo išminties pasisėmė iš jaunos, vos dvidešimt dvejų metų merginos: iš Alytaus rajono kilusi, nuo mažumės diabetu serganti Jolanta Senūtaitė ragina susirgus neužsidaryti tarp keturių kambario sienų, neužsisklęsti savyje, tuomet diabetą galima priimti ne kaip ligą, o kaip gyvenimo būdą, kuris netrukdo siekti tikslų, džiaugtis gyvenimu.
Nėra skaudžiau, kai suserga vaikai. Medicina neretai būtų bejėgė, jei ne stebuklus daranti mamų meilė. Mažeikiškė Kristina Antanavičienė, jonaviškė Jolita Skeirienė, telšiškė Nijolė Lidikauskienė dėl savo vaikų niekada nenuleidžia rankų ir dovanoja gyvenimo viltį ne tik savo atžaloms, bet ir kitiems panašiose situacijose atsidūrusiems tėveliams, visomis išgalėmis kovojantiems už vaikų gyvybę ir sveikatą.
Pakruojiškės Indrės Čergelytės, alytiškės Vidos Bielūnaitės ir kitų mūsų žurnalo herojų, gyvenančių su persodintais donoro organais, skaudžios istorijos paakino suprasti, kad yra nemažai žmonių, kuriems vienintelė viltis išgyventi – dovanotas donoro organas.
Esu dėkinga visiems savo rašinių herojams, kurie pasidalydami savo patirtimi, išgyvenimais padėjo kitiems sveikti, mokė džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Sulaukiau daug skaitytojų atsiliepimų, kad spausdintos istorijos ne vieną paskatino pasižadėti imtis vienų ar kitų dalykų dėl savo sveikatos. Dar netvirtai pasukusiems sveikimo keliu Naujieji galėtų būti pradžios tašku patikėti, kad pakeitus gyvenimo būdą, mąstymą, sukaupus valią įmanoma įveikti ligą. Pradėję nesitikėkite rezultato jau pačią pirmą dieną – viskam reikia laiko ir kantrybės. Žingsnelis po žingsnelio tapkite sveikesni, vadinasi, ir laimingesni. Sėkmės visiems.
Nuotraukoje: Komentarų autorė, žurnalo „Šeimininkė” žurnalistė, LŽS narė Violeta Gustaitytė
Laimučio Brunzos nuotr.