Vienu, beje, didžiausių sensacijų Londone vykstančiose Olimpinėse žaidynėse buvo penkiolikmetės lietuvaitės Rūtos Meilutytės (šiemet ji – jauniausia dalyvė olimpiadoje!). 100 metrų plaukimo krūtine varžybose iškovotas aukso medalis! Šiandien, jau šiek tiek slūgstant šiai netikėtai, mums visiems be galo maloniai euforijai, kurios metu, atrodo, aptarta, išanalizuota viskas – pradedant čempionės vaikyste, paauglyste, gyvenimu su močiute, prieš du metus emigravimu į Angliją ir baigiant net jos nagų makiažu, dar norėčiau pakalbėti ir… apie ašaras. Apie jos sielos balsą, kurio negali pažeisti net giliausiai mintyse slepiama veidmainystė, netikrumas, nors mažiausia dvejonė. Taigi…
Džiaugsmo
Finišas ir…auksas! Rūta, persisvėrusi per plaukimo taką žyminčius plūdurus, braukdama per veidą sruogelėmis tekantį kartu su didžiulio džiaugsmo ašaromis baseino vandenį, pirmajam žurnalistų interviu tegalėjo ištarti: “Negaliu… Nieko negaliu pasakyti. Dar nesuprantu, kas atsitiko…“.
Ir, tarsi norėdama iš, atrodo, tikrų tikriausio sapno sugrįžti realybėn, dar kartą pasineria į vandenį.
Iš tikrųjų šią situaciją sunku suprasti, sunku objektyviai įvertinti.
Aplenkta Jungtinių Amerikos Valstijų, trečios pagal dydį pasaulio valstybės, turinčios per 300 milijonų gyventojų pasiuntinė, beje, turinti panašių varžybų ir nemažą patirtį Robecca Soni bei japonė Satomi Suzuki (šiuo metu Japonijoje – 128 ml. gyv.). O ji – mažutėlės valstybės, prisiglaudusios Baltijos jūros pakrantėje ir turinčios tik… tris milijonus gyventojų, atstovė! (Kaip kiekvienoje panašaus lygio varžybose, taip ir šioje Olimpiadoje neapsieita be akibrokšto – per varžybų atidarymą, pristatant šalių delegacijas, didžiuliame ekrane buvo rodomas ir tos šalies žemėlapis.
Taigi, Lietuva buvo pristatyta… į jos ribas atrėžus nemažai Lenkijos, Baltarusijos, net Ukrainos žemių. Bet juk tai – beveik Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ribos! Neabejotina, kad tai padaryta ne be mūsų kai kurių valdininkijos atstovų pastangų. Todėl norisi priminti – didžiuokimės praeitimi, nes tai mūsų gyvastingumo šaknys, bet gyvenkime dabartimi, nes ji labai daug lemia, kokia bus tautos ateitis).
Ir dar. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje ir Lietuvoje ruoštis tokioms pasaulinio masto varžyboms yra tiesiog nepalyginamos sąlygos. Turtingose šalyse – milžinėse – iš būsimo olimpiečio pageidaujama tik vieno – talento ir darbo. Visa kita jam pateikiama aukščiausiu lygiu ir net su kaupu. Tuo tarpu pas mus…“Tik vienas baseinas, kuriame galime rengti standartus atitinkančias varžybas. Likę arba apverktinos būklės arba be sportininkams reikalingos infrastruktūros,“ – tai Lietuvos plaukimo federacijos generalinio sekretoriaus Gintauto Bartkaus pripažinimas.
Kai kurie anglų žurnalistai (nemažai ir mūsų pesimistų) nedviprasmiškai mėgino įgelti, mestelti akmenuką į čempionės daržą – atseit, jau du metus ji gyveno, mokėsi ir treniravosi Anglijoje. Todėl siūlyčiau dar kartą įsiklausyti į jos trenerio anglo J. Ruddo žodžius, kad su daugeliu plaukikių reikia dirbti keliais frontais – keisti jų gyvenimo būdą ir treniruoti, diegiant racionaliausią plaukimo techniką. Su Rūta buvo žymiai paprasčiau. Jos, kaip būsimos geros plaukikės gyvenimo būdas jau buvo susiformavęs prieš atvykstant į Angliją, todėl man beliko tik tobulinti jos plaukimo techniką“.
Ištikimybės
Tuojau po finalinio starto Rūta tapo ne tik daugelio sportininkų, žurnalistų, bet ir verslininkų, politikų dėmesio centre. Pasipylė įvairūs patarimai, pasiūlymai. O Anglijos nacionalinio radijo BBC studijoje vedantysis net išdrįso paklausti, ar ji neketina keisti pilietybės. Juolab, kad čia, Anglijoje, jau du metus ne tik gyvena, mokosi, bet ir treniruojasi.
Rūta puikiai supranta, kad čia galimybės toliau tęsti plaukikės karjerą nepalyginamai geresnės. Be abejo, jai būtų sudarytos ir kitokios, negu tėvynėje, pragyvenimo sąlygos. Bet ji, kiek patylėjusi, negarsiai, bet tvirtai pasakė: “Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvė“. Ir to užteko, kad šia tema būtų nutrauktos bet kokios tolimesnės diskusijos ir svarstymai. O akių kampučiuose pasirodžiusios dvi skaidrios, tarsi ryto rasa, ašaros bylojo apie šių žodžių nuoširdumą.
Žavėdamasis Rūtos Meilutytės atvirumu, nejučiomis prisiminiau kitą Lietuvos talentą – penkiakovininkę Donatą Rimšaitę, kuri vis tiktai susiviliojo geresnėmis gyvenimo ir treniruočių sąlygomis, ir priėmė Rusijos pilietybę. Koks tuomet kilo nepasitenkinimas ypač aukštesniuose valdininkijos sluoksniuose, ir merginai (lietuvei!) buvo užkirstas kelias į šią Olimpiadą.
Kiekvienas žmogus vienokius ar kitokius sprendimus priima paklusę sąžinės balsui. Jeigu jau jai sąžinė padiktavo daryti tokį sprendimą – tegul. Bet jokiu būdu neturėjome teisės ją maišyti su žemėmis ir, net apkaltinę tėvynės išdavimu, nutraukti bet kokius saitus. Juolab, kad mūsų tiek mažai, ir dėl tautos išlikimo pasigirsta vis liūdnesnės ir liūdnesnės prognozės. Jau nekalbant apie vis mažėjantį gimstamumą, mus verčia labai suklusti Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro direktorės A. Gricienės teiginys (remiantis 2008–2010 m. statistika, nes 2011-ųjų duomenys dar apdorojami), kad „visiškai sveikas vaikas – priešmokyklinio amžiaus ar jau lankantis pradinę klasę – netrukus taps išimtimi“.
Čia derėtų prisiminti ir Latvijos prezidento Andrio Berzinio žodžius, neseniai pasakytus per laidą „Jauna nedela“: „Latvija, Lietuva ir Estija – per mažos, kad išliktų ilgalaikėje perspektyvoje, todėl joms vertėtų glaudžiau bendradarbiauti (…). Jeigu per artimiausius dešimt metų nerasime būdo kaip suartėti, nė vienos iš šių valstybių neliks. Jos tiesiog ištirps. Turint tai omenyje, reikia nedelsiant veikti“.
Latvijos prezidentas siūlo mums vėl išeiti į Baltijos kelią. Bet šį kartą tiesiog dėl išlikimo.
Reikėtų dar stipriau susikabinti rankomis ir su užsienyje gyvenančiais tautiečiais, o pavyzdžių, kad jie neabejingi savo šaliai, tautai jau dabar nemažai. Būtina nedelsiant atmesti priekaištus emigrantams, kad tėvynę iškeitė į geresnį uždarbį ir visiems laikams palaidoti pragaištingą atmetimo taktiką.
Pasididžiavimo
Jungtinių Amerikos Valstijų galybės, jos pasididžiavimo simbolis – vėliava. Bet šį kartą, įteikiant Olimpiadoje 100 metrų plaukimo krūtine varžybose iškovotus medalius, ji buvo… Lietuvos trispalvės papėdėje. Visas pasaulis gėrėjosi aukščiausiai iškelta mūsų trispalve ir pagarbiai klausėsi atliekamo himno. Kaip tuomet prasmingai skambėjo: „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žemę…“.
Argi kas iki šios akimirkos galėjo pagalvoti, kad dar niekam neįstengus parklupdyti JAV galybės, tai padarys… penkiolikametė mergaitė, tik trijų milijonų tautos pasiuntinė? Ne veltui jau šios didžiulės šventės išvakarėse daugelis užsienio spaudos leidinių ją vardino kaip nacionaline didvyre.
Rūta, stovėdama ant aukščiausios apdovanojimo pakylos, prispaudusi ranką prie širdies, verkė net pasikūkčiodama. Pripažinta stipriausia pasaulyje, šią akimirka ji neįstengė nugalėti net ašarų. O gal ir nereikėjo jų nugalėti, slėpti savyje, nes juk tos ašaros sruvo tiesiog iš širdies. Jos buvo nuoširdus sielos balsas bylojantis apie pasididžiavimą savo šalimi, tauta.
... Priimdami panašius apdovanojimus sportininkai juos liečia dantimis. Tarsi norėdami įsitikinti aukso tvirtumu. R. Meilutytė pasielgė ne tradiciškai – ji medalį… pabučiavo! Tarsi sakydama – iki pasimatymo ir kitose Olimpinėse žaidynėse!
Tikime, Rūta savo pasižadėjimą išpildys ir vėl džiugins Lietuvą. Na, o valdininkai, kurie euforijos metu tiesiog liete liejo įvairius pažadus, ar nors dalį jų įgyvendins?
Nuotraukose: Londono olimpinių žaidynių čempionė Rūta Meilutytė
AFP/Reutres nuotr.