Lapkričio 12-ąją, pirmadienį, 18 val. Kauno menininkų namuose prasidės miesto kūrybinių sąjungų savaitė „Menopolis”. Tą dieną pirmiausia visuomenei prisistatys Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyrius. Ne tik žodžiais ir vaizdu bus atskleidžiama skyriaus narių kūrybinė veikla. Bus surengta LŽS nario, dailininko Vladimiro Beresniovo karikatūrų paroda. Bus eksponuojami ne visa jo kūryba, nes didžioji dalis karikatūrų iškeliavo į Jungtines Amerikos valstijas ir džiugina Čikagos lietuvius. Pateikiame publikaciją, išspausdintą Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas”.
***
Net septyniasdešimt šmaikščių ir įvairiapusiškų savo tematika (pradedant žurnalistika, baigiant meile) karikatūrų į Čiurlionio galeriją Jaunimo centre atsiuntė kaunietis dailininkas, Lietuvos žurnalistų sąjungos senjorų klubo MES pirmininkas Vladimiras Beresniovas. Jo darbų paroda „Smailiu žvilgsniu” atidaryta Čiurlionio galerijoje. Prieš parodą Laima Apanavičienė pakalbino gerbiamą V.ladimirą Beresniovą.– Kuriame pasaulio kampelyje praskriejo Jūsų vaikystės ir jaunystės metai?
– Man dvi itin brangios vietos šiame pasaulyje – tai Boronkų kaimas Mogiliovo srityje (Baltarusijoje) ir Kauno Žaliakalnis. Pastarajame atsidūriau atvykęs mokytis į andainykštį St. Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar – J. Vienožinskio menų kolegija). Anuomet buvau tik šešiolikos metų berniokas. Taigi brendau Lietuvoje.
– Kas paskatino domėtis menais?
– Nuo pat vaikystės vis ką nors piešdavau, taip pat rašydavau į mokyklos sienlaikraštį. Studijuodamas godžiai sklaidžiau „Šluotą” ir kitus satyrinius, humoristinius žurnalus. Siūlyti savo piešinius spaudai primygtinai patarė, nuoširdžiai paragino širdies draugė Birutė, vėliau tapusi mano žmona. Tokio padrąsinimo visiškai pakako jaunam kūrėjui. Šitaip prasidėjo bendradarbiavimas su spaudos leidėjais.
– Nuo kada apėmė noras piešti karikatūras?
– Karikatūra turi savotišką privalumą. Ją kurdamas tarsi dalyvauji visuomeninėje veikloje, jautiesi neabejingas socialinei aplinkai. Nejučiomis tenka atsiskleisti labai aiškiai – ironišku ar kandžiu požiūriu.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti karikatūristas?
– Neįsivaizduoju viskam abejingo užsisklendusio savyje ar savo buityje šmaikštautojo. Paprastai karikatūros kūrėjo žvilgsnis pastabus, kibus, nepaviršutiniškas. Pageidautina, kad būtų mąslus, pats siekiantis gelmės ir žiūrovą nukreipiantis, nevengiantis realybės absurdiškumo…
– Kas yra karikatūra ir kokia jos paskirtis?
– Kai kas karikatūrą naudoja kaip įrankį ar net ginklą peštynėms, kai kas – vien pasismaginimui, pramogai. Visaip įmanoma. Taip atsiranda lyg ir įvairi paskirtis. Abejoju, ar dera gretinti humoro jausmą ir nacionalinę priklausomybę. Pastaroji turbūt čia niekuo dėta. Humoro jausmas sietinas su žmogaus būdo bruožais, prigimties ypatybėmis. Vieni mielai šypsosi, palankiai reaguoja į bet kokį humoristinį lakštą, kiti – dėbčioja, raukosi ar net svaido žaibus. Taip nutinka ir Lietuvoje, ir kitur pasaulyje. Linksmos prigimties žmogui karikatūra teikia malonumo, niūruolį ar niurzgą tik erzina.
– Sakoma: „Juokas – dalykas rimtas”. Kiek tiesos šiame pasakyme?
– Tai tik sąmojingas pasakymas, o šiaip gyvenime nesinorėtų iš humoro tikėtis rimtų pasekmių. Deja, pasitaiko. Politiniai fanatikai nekaltą juokelį gali tyčia suabsoliutinti, sureikšminti, kad net kyla didelio konflikto grėsmė.
– Savo humoristinių piešinių parodas rengėte Gabrove (Bulgarija), Atėnuose (Graikija) ir kitose šalyse.Kaip lietuvišką humorą supranta ne lietuviai?
– Tokių tyrinėjimų nedariau. Galėčiau nebent spėlioti. Esu patyręs, kad užsienyje lietuviškos karikatūros vertinamos neblogai, bent jau nepeikiamos.
– Gabrovas pasaulyje žinomas kaip linksmuolių sostinė. Ar tikrai pasiteisina šis pavadinimas, ar tai – tik mitas?
– Manau, kad jau savaip pasiteisino. Juk įdėta nemažai pastangų organizuojant Gabrove įvairius humoro renginius, parodas, leidinius. Veikia didelis muziejus. Surinkta daug kūrinių iš viso pasaulio. Ir aš esu prisidėjęs – dovanojau per 50 savo darbų. Gabroviečiai stengiasi palaikyti humoro sostinės prestižą. Iš Gabrovo (ir apie Gabrovą) sklindantys anekdotai paliudija, savaip paremia šitą tarptautinio humoro centro idėją. Be entuziazmo nesusikurs joks mitas. Gal ir Lietuvoje vertėtų vėl telkti linksmuolius. Kad ir Marijampolėje, kaip jau mėginta daryti sovietmečiu.
– Kodėl humoristų būryje maža jaunimo ir beveik nesimato moterų? Gal karikatūras piešti – vyriškas užsiėmimas?
– Atrodo, kad humoristikai būtina gyvenimo patirtis, socialinė branda. Kaip sakoma, čia ne piemenų darbas. Gal todėl beveik neturime jaunų autorių. Kita prielaida dėl moterų: pašaipa nebūdinga jų prigimčiai. Sunku įsivaizduoti švelnią būtybę su geluonimi… Gal pati gamta vengia šitokios nedarnos. Manykim, kad karikatūra – nemoteriškas žanras.
– Kas Jums teikia didžiausią impulsą kūrybai?
– Kūrybai reikalingas įkvėpimas, impulsas: geras ūpas, netikėtas pasiūlymas dalyvauti kokioje parodoje ar šventėje, kieno nors bičiuliškas paraginimas, paskatinimas, pageidavimas ir kt. Pagaliau kiekvienas ryškesnis įspūdis gyvenime gali tapti kūrybos impulsu, tuo vaisingu postūmiu, ta dieviška pradžia.
– Piešiate šaržus. Kaip kyla šaržo idėja? Kaip reaguoja asmuo, pamatęs savo šaržą?
– Nemėgstu, nepraktikuoju piktų šaržų, nebjauroju piešiamo personažo fizionomijos. Gal todėl ir nepasitaiko nesusipratimų, skaudžios nupieštų asmenų reakcijos. Mano šaržai tikrai bičiuliški.
– Karikatūromis ir šaržais Jūsų veikla neapsiriboja. Esate išleidęs savo kūrybos albumų, iliustravęs šimtus kitų autorių knygų, ne tik organizavęs daugybę parodų, bet ir pelnęs ne vieną apdovanojimą. Kaip viską spėjate? Kas Jus skatina imtis įvairiausių veiklų?
– Turbūt lemia neramus charakteris, bodėjimasis tinginyste. Negaliu nieko neveikti. Tai tiesiog nepakenčiama. Taip pat negaliu atsisakyti įvairių kvietimų, pasiūlymų. Nejučiomis taip įsitrauki, apsikrauni pažadais, įsipareigojimais, ketinimais, kad pasijunti draskomas į gabalus… Man svari moralinė nuostata – tesėti duotą žodį.
– Jūs Lietuvoje žinomas ir kaip rašantis žmogus – esate ne tik Lietuvos dailininkų, bet ir žurnalistų sąjungos narys. Kas skatina užsiiminėti rašymu? Kas tie Jūsų „vlaberizmai” ir nuo kada juos kuriate?
– Ko negaliu (ar nespėju) nupiešti, tą bandau glaustai užrašyti. Juk pasitaiko nenupiešiamų minčių. Taip kartais atsiranda ironiškų aforizmų, kuriems prigijo firminis pavadinimas – vlaberizmai. Per ilgesnį laiką jų susideda šūsnelė, pluoštelis. Atsiranda ir progų juos paleisti į viešumą.
– Jūsų sūnus Rokas pasuko kitu keliu, tačiau retkarčiais taip pat piešia karikatūras. Kaip žiūrite į sūnaus kūrybą?
– Sūnaus koliažuose pastebiu savo genų. Gal iš dalies todėl, kad šito tėvui norisi. Nesakau, jog čia mano poveikis, įtaka. Ko gero, tik neišsipildžiusi svaja, nerealizuota galimybė. Skatinu sūnų dalyvauti mūsiškėse parodėlėse. Gaila, kad jam stinga kūrybai skiriamo laiko. Mano karta kamavosi pernelyg siaurame aklinai užvertame pasaulyje, mūsų vaikai ir anūkai pateko į pavojingai atvirą erdvę, kur tiek daug pagundų, toks gausus pasirinkimas, kad nebeįmanoma susikaupti, tikslingai realizuoti įgimtus gebėjimus, įsiklausyti ir įsijausti.
– Ko laukiate iš susitikimo su Amerikos lietuviais?
– Tikiuosi malonaus bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo, naujų įspūdžių.
„Vlaberizmai”
• Iš vienos pusės – gyvenimas gerėja, iš kitos – trumpėja.
• Daug kas skundžiasi pinigų stoka, bet ne proto stoka.
• Vienas vaikas – vargelis, trys ar penki – jau darželis.
• Mintys kaip debesys – neturi stabdžių.
• Sena meilė nerūdija – tik sensta.
• Kai tuščia galva – kišenės kiauros.
• Žodis ne paukštis – į narvelį neuždarysi.
Nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų ir dailininkų sąjungų narys Vladimiras Beresniovas ir jo karikatūros