Politinių partijų priešrinkiminiai debatai kelyje į šalies parlamentą mus nuteikė kontrastingai: stebint iki devinto prakaito išpiltais ir nuo didžiulių pastangų iškreiptais veidais jų atstovų sekamas „pasakas“ kodėl taip atkakliai veržiasi į Seimą, vieniems kėlė tik juoką, o kitiems – didžiulį susirūpinimą. Ypač kai A. Paleckio vadovaujamo Socialistinio liaudies fronto atstovas, draugas Bernatonis, nedviprasmiškai per LRT televiziją pareiškė, kad vienas iš Sąjūdžio, sugrąžinusio Lietuvos tautai nepriklausomybę, vadovų, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis yra nusikaltėlis Nr. 1!
Daugiau kaip dvidešimt metų Lietuva, atsikračiusi sovietinio jungo, nuosekliai ir kryptingai eina demokratinio vystymosi keliu. Didžiuodamasi demokratiniais rinkimais į Šalies parlamentą, ji net siuntė stebėtojus į Rusiją, Gruziją, Baltarusiją. Buvo tarsi demokratijos principų gynimo šiose šalyse garantu. Ir štai – įžūliausias akibrokštas ne tik prieš visą tautą, bet ir pasaulį! Ir svarbiausia, kad tai – ne vienintelis, sakykime, atsitiktinis atvejis, priverčiantis pakraupti ne vieną blaiviai mąstantį: šių rinkimų pirmasis turas pateikė ir dar vieną siurprizą – jis buvo prastai organizuotas, trūko ne tik finansų ,bet ir žmonių.
Todėl susidarė palankios sąlygos į paviršių gausiai išplaukti kitoms šiukšlėms – masiniam balsų pirkimui ne tik rinkiminėse apylinkėse, bet ir iš sąvartynų „gyventojų“, dar kitaip vadinamų „sanitarų“, kalinių. Kadangi balsų pirkimas prilyginamas kriminaliniams nusikaltimams, nori nenori darai išvadą – štai kokie žmonės veržiasi į Seimą, o ten patekę, kurs ir priiminės mūsų gyvenseną reglamentuojančius įstatymus!
Kodėl taip atsitiko? Kodėl anksčiau rinkimuose į parlamentą tokių atvejų pasitaikydavo labai retai, o dabar net su dideliu garsu sprogo visų dažnai deklaruojamas demokratijos burbulas, apnuogindamas mūsų įstatymų bejėgiškumą? Gal tai gali nors dalinai paaiškinti amerikiečių futuristo ir išradėjo „Veneros projekto“ kūrėjo J. Fresco pastaba, kad: “kai išgirsti žodį „laisvė“ ar „demokratija“ – saugokis!“ Jis nedviprasmiškai teigė, kad per didelė demokratija, mes to norime ar ne, greitai virsta anarchija.
Prieš keletą dienų Policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis pareiškė, kad „Apygardose, kuriose yra didesnės rizikos daryti rinkimų įstatymų pažeidimus, sustiprinsime budėjimą, skirsime daugiau pareigūnų“. Bet argi tai išeitis? Gerai, čia sumažės arba visiškai nebus balsų pirkimo atvejų, nes „pirkėjai“ ir „pardavėjai“, pabūgę jėgos struktūrų dėmesio, pasitrauks į pogrindį. Bet ateis kiti rinkimai ir, galime neabejoti, jie dar atkakliau, įnirtingiau ir, be abejo, dar išradingiau vėl pasirodys mūsų akiratyje. Todėl būtina tas šiukšles, piktžoles ne bauginti, slopinti, bet rauti su šaknimis. O kai kurias partijas už panašius nors ir vienetinius prasižengimus net šalinti iš rinkimų maratono. Bet … kol kas nėra tokių įstatymų.
Greitai į pirmąjį posėdį susirinks mūsų išrinktas naujasis Seimas. Ir atsinaujinęs, tikėkimės, su tokia pat energija kaip ir debatuose prieš rinkimus, pradės darbą. O kodėl jam pirmiausia neatsiversti ankstesnio Seimo priimtus nutarimus, juos principingai, be jokių kompromisų neišnagrinėti, reikalui esant, nekeisti ir neatnaujinti, kodėl nepapildyti naujais straipsniais, kurie užkirstų bet kokias galimybes panašiems kriminaliniams nusikaltimams?
Tikėkimės, kad taip ir bus.
Rašau šias pastabas todėl, kad į panašią pusiau anarchinę situaciją visokiais būdais yra klampinama ir mūsų žurnalistika, kurios pagrindinis priesakas – propaguojant ir diegiant aukščiausias moralines vertybes, vesti visuomenę demokratinio vystymosi keliu. Štai tik keletas liūdnų pavyzdžių:I. Sąvadautojas iš Šiaulių rašytojai, žurnalistei ir „Lietuvos ryto“ spec. korespondentei Audronei Urbonaitei iškėlė baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka ir pareikalavo 100 tūkst. litų už jo garbės ir orumo įžeidimą. Penki baudžiamosios bylos posėdžiai, kaltinamosios statusas. Ir nors žurnalistė išteisinta, kiek jai sutrukdyta laiko, kiek neparašyta visuomenei labai reikalingų naudingų straipsnių!
II. Buvęs Vidaus reikalų ministras ir jau kandidatavęs į Seimą Raimundas Palaitis pasijuto pažemintas „Palangos tiltui“ perspausdinus iš www alfa lt. straipsnį „Ministras ir toliau galės klastoti parašus“ ir iškėlė laikraščiui baudžiamąją bylą dėl garbės ir orumo pažeidimo. Nors „Visuomenės informavimo įstatymo“ 54 str. tokiu atveju atsakomybę numato pirmajam informacijos šaltiniui, Palangos miesto apylinkės teismo teisėja L. Paulauskaitė, pažeisdama šį įstatymą, priėmė nutarimą „Palangos tiltui“ taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo banko sąskaitas net 80.000 litų pasmerkdama laikraštį neabejotinam bankrotui. Gerai kad Klaipėdos apygardos teismas nedelsiant panaikino šį drakonišką L. Paulauskaitės nutartį. Bet vėl – kiek sugadinta laikraščio žurnalistams nervų, kiek prarasta brangaus laiko ir laikraščio reklamos pirkėjų (antstolis A. Selezniovas, vykdydamas teismo nutartį, pastariesiems draudė tai daryti).
III. Tik už tai, kad Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo tinklaraštyje, nurodydamas šaltinius, kuriais remiasi, pasakė tik savo subjektyvią nuomonę apie „Respublikos“ laikraštį, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas pripažino kaltu ir nubaudė jį 20 MGL, t.y. 2.600 litų bauda. Be to „nukentėjusiajam“ V. Tomkui iš D. Radzevičiaus dar priteisė 10.000 litų neturtinės žalos atlyginimui. Gerai, kad netrukus Vilniaus apeliacinės instancijos teismas, šioje nutartyje pastebėjęs aiškius pažeidimus, atnaujino įrodymų tyrimą.
Būtų galima pateikti dešimtį kitų panašių pavyzdžių, kaip sąmoningai, pasitelkiant net atsakingas valstybines įstaigas, mėginama sumenkinti arba net pakenkti demokratiniais pagrindais dirbantiems žurnalistams. Todėl mūsų, Lietuvos žurnalistų sąjunga, turėtų, kai renkamas naujasis Seimas, per būsimus parlamentarus pasiūlyti keletą konkrečių pataisų ar papildymų įstatymuose, reglamentuojančiuose teismų darbą.
Turime Lietuvos žurnalistų sąjungos etikos komisiją, Žurnalistų Etikos inspektorių, autoritetingą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, kurioje yra ne tik žiniasklaidos atstovų, bet ir teisininkų. Kodėl negalima priimti pataisą (ar patikslinimą), kad teismas privataus kaltinimo tvarka dėl ieškinio žurnalistams priimtų pareiškimus tik su LŽLEK ir Žurnalistų etikos inspektoriaus išvadomis, kuriose būtų aiškiai nurodyta, kokius Etikos kodekso straipsnius autorius ir žiniasklaida pažeidė? Tada teismui būtų lengviau priimti teisingas nutartis, ir žurnalistų etikos sargų autoritetas išaugtų, o pats žurnalistas atsakingiau skelbtų faktus.
Būtų ir daugiau pasiūlymų, jeigu juos pateiktų ir visuomenė. Gal LŽS inicijuos viešą diskusiją, kaip tobulinti, gerinti žurnalistų darbą, kelti žiniasklaidos atsakomybę renkant ir publikuojant žmogaus garbę ir orumą žeidžiančius faktus?Viena aišku: uždėti apynasrį mūsų demokratinei žurnalistikai – dar niekam nepavyko ir nepavyks. Tačiau pastaruoju metu padidėjęs nepasitenkinimas žiniasklaida, kai žurnalistams iškeltos civilinės ir baudžiamosios bylos, mus verčia susirūpinti tokia padėtimi Lietuvoje…
P.S. Laukiame kolegų žurnalistų rašinių šia tema
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo (Vlaberio) piešiniai