Rugsėjo pirmosios skambutis į Kauno Jėzuitų gimanziją pakvietė ir dvyliktokę Salomėją Karvelytę, švenčiančią savo devynioliktąjį gimtadienį. Vasarą jos buvusiems bendraklasiams įteikti mokyklos baigimo pažymėjimai, nes Salomėja nuo jų atsiliko. Ne dėl nepažangumo, o dėl to, kad vienerius mokslo metus praleido Jungtinėse Amerikos valstijose, kur išvyko pagal tarptautinę moksleivių pasikeitimo programą. Jau daugel metų Jėzuitų gimnazija yra amerikietiškos mainų programos – Global Outreach dalyvė. Naujųjų mokslo metų ir Žinių dienos proga pateikiame gimnazistės Salomėjos Karvelytės prisiminimus iš JAV.
Tik įsėdusi į lėktuvą Varšuvoje supratau, kokį drąsų ir svarbų žingsnį gyvenime darau… Nerealu, skrendu į nežinomybę. Į kokią šeimą pateksiu? Ar sutarsim? Ar susirasiu draugų? O svarbiausia, ar aš pritapsiu svetimoje šalyje?
Atvykus į milžinišką Čikagos oro uostą gniaužė kvapą beveik viskas. Juk tai Amerika!
Tačiau amerikiečiai – Global Outrech programos atstovai – iš Lietuvos mūsų taip lengvai nepaleido. Prieš susitinkant JAV su ,,host” šeimomis, Čekijoje vyko kelių dienų kursai. Tenai mus, europiečius, bandė supažindint su įvairiomis amerikietiškomis tradicijomis, šventėmis, net kaip turėtume elgtis prie stalo, kaip rengtis, kad nepapiktintume savo naujųjų globotojų… Tačiau tai buvo tik žodžiai…
Nesakau, kad mane priėmusi šeima buvo bloga, tačiau ji tikrai buvo kitokia. Visai ne storuliai, kaip mes įpratę matyti amerikiečius, kvailus kaip batų aulas, kino filmuose. Jie yra tokie kaip ir mes, tačiau kažkuo ir skiriasi. Mane priėmusi šeima – šimtaprocentiniai sveikuoliai. Sakysime, dažniausiai valgėme tik šaldytas daržoves su jautiena, užsigerdami pienu. Mano šeimynėlei tai buvo tikras delikatesas! Per pusryčius ir vakarienę prie stalo turėdavo kartu susėsti visa šeima. Kiekvienas privalėjo pasidalinti dienos įspūdžiais. Tai buvo “kieta”tradicija, kaip ir kartą per savaitę visiems kartu pietauti kavinėje. Neįtikėtinai keista, tačiau per visus metus taip nė karto neapsilankiau ne tik amerikiečių numylėtame McDonalde. “Sveikuoliai” tenai savo kojos nekėlė ir man to neleido daryti.
Tačiau dėl to labai neišgyvenau. Mano mokyklos valgykla nebuvo bent kiek panaši į lietuvišką… Tenai moksleiviška valgykla – kaip greito maisto restoranas, kur yra daugybė patiekalų. Meniu surado vaisiai, salotos, sriubos, įvairiausi sumuštiniai, dešrainiai, troškiniai, o desertui – ledų kokteilis, torto gabalėlis ar Amerikoj visų pamėgti šokoladiniai sausainiai. Akys raibo, skrandis džiūgavo! Tačiau visų nuostabai Amerikoje nepriaugau nė vieno kilogramo. Gal dėl to, kad daug sportavau…Mokslų metų pradžioje, kai buvo sudaromas pamokų tvarkaraštis, direktorius manęs paklausė kokiai komandai atstovausiu? Sutrikau, kokios sporto šakos, kai Kaune nė vienos nekultivavau? JAV nesvarbu, tu nori ar ne, turi būti kurios nors komandos – tinklinio, ledo ritulio, beisbolo, futbolo, krepšinio, plaukimo, teniso ar legvosios atletikos narys..
JAV mokyklose fizinė kultūra ir sportas yra svarbi auklėjimo bei grūdinimo priemonė. Tenai yra svarbu, kokį pažymi turi iš matematikos, kalbos ar istorijos. Tačiau sportiniai pasiekimai tenai vertinami aukščiau. Sakysime, stojant į universitetą ar paprasčiausiai norint būti pripažintam. Man tai buvo visiškai nauja patirtis. Taip, Lietuvoje mes irgi turime fizinio lavinimo pamoką, tačiau ji skiriasi kaip diena ir naktis. Jungtinėse Amerikos valstijose tapau mergaičių europietiško futbolo ir teniso komandos nare. Tai buvo puiki galimybė susirasti naujų draugų, kovoti ne už save, bet visą komanda, jaustis atsakingai už ją. Tuo pačiu tai ir puiki iškrova po pamokų, kai po ilgų užsiėmimų labai pavargsti. Tenai jaunimui sportas – kasdienybė, laisvalaikio būdas. To dabar man labai trūksta. Lietuvoje po sunkios dienos mokykloje – turi ,,suvirškinti” visą gautą informaciją ir dar spėti padaryti namų darbus. Mokymo sistema JAV man labai tiko ir patiko. Iš pradžių buvau skeptiškai nusiteikus, kad mokyklose jie nieko neveikia…
Tai buvo pirmieji mano gyvenime metai, kai į mokyklą atsikeldavau su džiaugsmu, ir su šypsena. Atrodo, lyg mokiausi tuos pačius dalykus, kaip ir Lietuvoje, bet pati klasės aura buvo visiškai kitokia. Jokio “žodinio” spaudimo, mokytojai negrasino blogais pažymiais. Įsivaizduojate, pamokų metu dažniausiai visi susėsdavom ratu, ir su pedagogu kalbėdavom kaip su draugu, kitaip gilindavome savo žinias. O atėjus kontrolinių darbų dienai, džiaugdavausi galėdama parodyt mokytojui, kiek daug išmokau. Tenai pajutau, kad amerikietiška mokykla visapusiškai ruošia jaunuolį gyvenimui. Įdomiai ir žmogiškai aiškina, kaip elgtis tam tikrose gyvenimo situacijose ar tiesiog bendrauti. JAV siekiama, kad moksleivis nebūtų robotu – prikimštu visai nereikalinga informacija. Mano gimtinėje Lietuvoje, déjà, kol kas yra kitaip…
Nuotraukose: Publikacijos autorė, Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivė Salomėja Karvelytė Jungtinėse Amerikos valstijose
Nuotr. iš asmeninio albumo