Šiųmečiai Seimo rinkimai primena ilgą ir sunkų maratoną. Arba bėgimą su kliūtimis. Arba medžioklę su varovais. Su kuo bepalyginsi, tinka. Tik tiek, kad visos sporto žaidynės pasibaigia, o medžioklės pabaigtuves vainikuoja nušauto žvėries dalybos. Seimo rinkimai šiemet – dar be pabaigos. Tiesa, žvėries dalybos vyksta, nors tam priešinasi ir Daukantas, ir Kudirka. Kokias išmokome šių rinkimų pamokas? Jų būta daug. Kai kurios prasidėjo vos aniems 2008-ųjų rinkimams pasibaigus. Mes pakalbėkime apie paskutines pamokas, kaip Paskutinę vakarienę, kur vienoje užstalėje buvo draugai ir priešai, persivertėliai ir parsidavėliai. Bene pati įspūdingiausia pamoka – Lietuva išmoko trolinti ir pati buvo ištrolinta. Reforma – kaip komunizmo šmėkla
Gerokai prisimiršo tikrų ir netikrų pranašų apokaliptinės pranašystės apie pasaulio pabaigą šiemet gruodį belaukiant Kalėdų. Kaip nepasimirš, jei Marijos žemėje ką tik išgyvenome totalinę negandą, nutinkančią kas ketverius metus. Pasibaigė kaip niekada aršūs Seimo rinkimai, nors tų kietų mūšių ir grumtynių per rinkimų batalijas nė nebuvo. Problemų purslai ištiško, kai rinkimus laimėjo ne tie. Pralaimėti nesugebantys dešiniukai, pamaloninti pačios Prezidentės, braute braunasi į valdžią, nors jiems rinkėjai teskyrė atsarginių suolelį.
Prasidėjusi žodžių dvikova tarp Daukanto ir Nepriklausomybės jau peržengė sveiko proto ribas. Rinkimai yra niekas, viskuo virsta Prezidentės kaprizas – Lietuvos laikmatis muša valandas pagal Dalią Grybauskaitę. Rinkėjai, kaip jau įprasta, pasirinko ne tuos ir ne taip. Nieko sau tokias demokratijos grimasas regėti. Bet net ir grimasos ne visada išgąsdina. Konstitucinis Teismas, kad ir spraudžiamas į kampą, priėmė sveiko proto verdiktą, kuriame nešmirinėjo konstitucinė dvasia. Nors tiek tos teisybės, o ji paaiškės, kai reikalo imsis teismai. Visa tai bus, o kol kas Lietuva šiaip ne taip išgyveno savo mažo pasaulio didžiąją pabaigą.
Išgyveno, bet ar išmoko paklydimų pamokas? Kokie buvo tie ką tik prabėgę ketveri gyvenimo metai tautai ir jos tautiečiams? Niekam nerūpi ir per tuos metus nerūpėjo. Nuo pat naktinės konservatorių reformos, kuri kaip Karlo Markso komunizmo šmėkla nusiaubė paprastų žmonių būtį ir buitį, pradžios nebuvo paisoma čia gyvenančiųjų ir dirbančiųjų nuomonės. Tarsi Marijos žemėje teaugtų runkeliai, ganytųsi šunauja, o prie slenksčio budėtų Hanibalas. Spėkite iš trijų kartų: ar nors sykį premjeras bent paaiškino, kam ir kodėl daro vieną ar kitą sprendimą? Ar bent kartą kreipėsi į žmones, prašydamas suprasti ir pritarti? Ar bent atsiprašė
triskart apvogęs labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius, varganai gyvenančias šeimas, senolius ir jaunus žmones? Nebuvo tokio papročio? Kam vargti, jei pakakdavo išsakytos per valdišką radiją murmelės. Kad viską, ką daro premjeras, yra teisinga, o jei teisinga, tai visiems turi būti gerai. Ir buvo.
Per pastaruosius ketverius metus tik dar plačiau prasivėrė praraja tarp valdžios ir žmonių. Viršūnės darė viską, kad tik nepablogintų gyvenimo savo artimui, viskuo pertekusiam milijonieriui, bankininkui, prekybos centrų monstrams, dujininkams, šilumos, vandens, elektros monopolistams, juos aptarnaujančiam ir gerai apmokamam personalui bei, žinoma, nepamirštant ir savęs – duodančio bei imančio.
Atsakingų žmonių badas
Kol politikai virkauja apie neslūgstančią emigracijos epidemiją, Lietuvoje jau juntamas gerų ir atsakingų specialistų badas. Neaplenkė bėda ir Vyriausiosios rinkimų komisijos. Joje teisingumo ministro deleguotas dirba toks Liutauras Ulevičius. Jaunuolis švelniai tariant prisidirbo, mat jis sugalvojo patikrinti Seimo nario Vytauto Gapšio skaidrumą. Parašė jam internetinį laišką, prašydamas pagalbos dėl konkurso Aplinkos ministerijoje, o tiksliau teiravosi, kas gi bus ministras. Seimo narys už tokio kabliuko neužkliuvo. Įžvelgęs provokaciją, jis kreipėsi į teisėsaugą. VRK narys sugebėjo pasiteisinti, kad jis tik norėjo patikrinti Seimo narį, todėl ir patrolino. Ačiū jaunam ir neatsakingam VRK nariui už tai, kad jo dėka išmokome internetinio raštingumo pamoką. Pasirodo, trolinti – internetinis terminas, kilęs iš angliško to troll. Tai procesas, kurio metu vienas asmuo (trolis) provokuoja kitą.
Regis, net neverta apie tai prisiminti ir kalbėti. Bet nepamirškime. Kalbama apie VRK narį. Komisijos, kuriai patikėta organizuoti rinkimus, tirti skundus, atsakingai vertinti rinkimų rezultatus. Toks asmuo patvirtintas Seime. Atsakomybė už patikėtas pareigas – nulinė. Jam norėjosi pažaisti trolį. Prižaidė daug gėdos ir mažiausiai atsakomybės. Tai rodo, kad šiandien į atsakingas valstybės pozicijas renkame ne geriausius ir sąžiningiausius specialistus, o tik tuos, kas liko nuo geriausius iššlavusios emigracijos srovės.
Visi gyveno bijodami?
Trečias bene pats blogiausias sapnas – tai pavasarį įvykęs buvusios Seimo pirmininkės Irenos Degutienės susitikimas su visuomenininkais, gatvės politikais, prijaučiančiais „Drąsos keliui“ veikėjais. Pokalbio būta atviro. Skaitant paviešintus tekstus apima nejauki nuotaika. Kas nutiko protingai, nuosaikumu, išmintimi pasižyminčiai politikei, kuri negana to, kad leido sau susitikti su gatvės keistuoliais, bet ir praleido puikią progą patylėti?
Provokaciją jai pakišo artimiausia aplinka. Gatvės žygeiviai, apsiginklavę garso įrašų aparatūra, pokalbį įrašė ir labai ilgai laukė išmušant tinkamai valandai. Laikas atėjo prieš pat antrąjį rinkimų turą, kai Irena Degutienė vienoje rinkimų apygardoje turėjo susikauti su Neringa Venckiene. Negi „Drąsos kelio“ apologetai galvojo, kad toks neetiškas pokalbio paviešinimas pakenks stipriausiai politikei įveikti silpną oponentę? Bjauri šantažu ir juodosiomis technologijomis persmelkta istorija. Daug žalos ji I. Degutienei nepadarė. Taip, buvusi Seimo pirmininkė patyrė silpnumo akimirką, taip, ji be reikalo buvo atvira ir be užuolankų pasakė, ką galvoja apie savo valstybę, jos valdymą ir užvaldymą. Kas sužinojo naujieną apie totalinį pasiklausymą kabinetuose ir visur kitur?
Aišku, nejauku išgirsti iš aukščiausiųjų valdžios pareigūnų – antrojo žmogaus valstybėje, kad „visi gyvena baimėje“. Tai tik dar kartą patvirtina seną tiesą – valdžia tiek nusisuko nuo visuomenės, tautos, žmonių, kad nebesugeba su jais kalbėtis ir tartis visais svarbiausiais valstybės valdymo ar net užvaldymo klausimais.
Ar gyvenimo pamoka bus išmokta? Aiškiau juk nebūna – „Drąsos kelio“ žygeiviai parodė savo nagučius. Jie dar sykį pamėgino ieškoti užtarėjų valdžios ešelonuose. Tiesą sakant, visa Garliavos istorijos pradžia ir buvo su tos vilties ženklu. Argi konservatoriai nebuvo pirmieji mergaitės užtarėjai? Ar jie nepuoselėjo vilties su skriaudžiamos mergaitės gynybos vėliava įžygiuoti nugalėtojais į Seimą? Tik kai Garliavą okupavo kiti netikri pranašai, o dar ėmė ryškėti ir tiesa, atsitokėta ir atsikvošėta.
Tokia politika. Ji ir bus tokia provincijos rėmuose įstrigusi, jei bus galvojama tik apie save, savo kišenę ir tų labą, kurie atmoka ar užsimoka. Nors kartą galėtų valdžia pamąstyti apie čia, Lietuvoje, sunkiai gyvenančius žmones ir bent maža viltimi sušildyti jų gyvenimą.
LŽS nario, dailininko Vladimiro Breresniovo piešinys