Atsiliepimas į straipsnį „Klausimėlis: kodėl tik redakcijai yra žinoma autoriaus pavardė?“ , išspausdintą „Aktualijose” (2013.01.25) Nustebino Kretingos rajono laikraščio „Pajūrio naujienos“ straipsnis „Partizanų aprašytieji „žygdarbiai“ kelia tik siaubą“ bei kvietimas, remiantis šiuo abejotino objektyvumo rašiniu, pradėti diskusiją apie pokarį ir masinį lietuvių tautos pasipriešinimą okupantams. Du dešimtmečius šią tema rašyta, diskutuota ir analizuota tiek rajoninėje, tiek ir respublikinėje spaudose, dešimtyje mokslinių konferencijų.
Remiantis konkrečiais faktais, liudininkų parodymais, taip vadinamų „liaudies gynėjų“ prisipažinimais parašyta šimtai straipsnių, brošiūrų, knygų. Įamžintas iškiliausių partizaninio pasipriešinimo vadų atminimas, jų vardais pavadinta ne viena mūsų miestų gatvė, aikštė, tiltai (kad ir Vieverskio tiltas per Nevėžį), atidengtos memorialinės lentos prie namų, kuriuose jie gyveno arba kur rinkosi aptarti tolimesnės kovos su okupantu planus.
Yra ne vienas ir ne du atvejai, kai eilinis žmogus, sunkiai gyvendamas iš kuklios pensijos, bet didžiai vertindamas pokario partizaninio pasipriešinimo būtinybę ir iš didžiulės pagarbos lenkdamas galvą jaunų Lietuvos sūnų aukai, paskutinius sutaupytus pinigėlius net nedvejodamas aukojo prisiminimo įamžinimui. Štai paskutinis ir mano sutiktas atvejis – jonavietis, buvęs talentingas inžinierius ir vadovas, vienas iš daugelio Jonavos miesto ir rajono gyventojų, aktyviai pasipriešinusių sovietiniams okupantams prie televizijos bokšto Vilniuje Vaclovas Slivinskas savo tolimesnį gyvenimą, talentą ir nelengvai sukauptas pinigines lėšas paskyrė būtent Lietuvos partizanų herojiškumui įamžinti. Jis jau surinkęs ne šimtus, bet tūkstančius dar neskelbtų partizanų laiškų, nuotraukų, net dienoraščių. (Kas, kas, o dienoraščiai, rašyti asmeniškai sau, tikrai nemeluos!).
Vartau juos, skaitau ir… nė lašelio – nepamatuoto keršto. Tik begalinis skausmas dėl mūsų tautą ištikusios lemties, didžiulė neapykanta okupantams, labai dažnas perspėjimas dėl jų brutalių provokacijų ir didelis tikėjimas ateitimi. – jeigu jau jiems bus lemta neišvysti laisvos Lietuvos, tai tikrai joje gyvens jų vaikai ir anūkai. Šiandieną savo titaniško darbo vaisiais Vaclovas jau gali pasigirti – pernai jo ir šiam jo pasiryžimui pritariančių organizacijų lėšomis išleista didelės apimties gausiai iliustruota nuotraukomis, partizanų laiškų faksimilėmis, dienoraščių ištraukomis, eilėraščiais, partizaninio pasipriešinimo vadų ir jų štabų įsakymais, sprendimais knyga „Partizaninis judėjimas vidurio Lietuvoje“, deramai pretenduojantis į panašaus pobūdžio enciklopedinio leidinio formatą, jau tapo bibliografine retenybe. Todėl yra rimtų siūlymų pakartoti tiražą. (Šių eilučių autorius jau baigia rašyti šios knygos recenziją ir artimiausiu metu ją pasiūlys mūsų žurnalistų Svetainei).
Tuo tarpu V. Slivinskas nė trupučio nestabtelėjo pasidžiaugti savo itin kruopštaus darbo vaisiais. Jis jau galvoja apie kitą knygą ir kviečia talkon prie didžiulėje dėžėje sukauptų naujų ir unikaliausių dokumentų, dvelkiančių pokariu, partizaninio pasipriešinimo dvasia. O štai „Pajūrio naujienų“ tiesiog nesuprantamas siūlymas bei kvietimas mums sugrįžti … į 1990 – 1993 metus! Vėl atverti jau baigiančias užgyti didžiules tautos žaizdas ir ant jų gausiai užpilti rupios druskos. Vėl viską pradėti iš naujo?!
TS-LKD partijos Kretingos rajono skyrius paskelbė pareiškimą dėl anoniminės publikacijos rajono laikraštyje “Pajūrio naujienos”. Jame tarp daugelio teisingų pastabų ir priekaištų rašo, kad redakcija pakvietė diskutuoti. Bet apie ką diskutuoti? Apie tai, kad buvo okupantų primestas laikmetis, kai brolis kovojo prieš brolį, kai kaimynas išdavinėjo kaimyną? Kad partizanų vardais dangstėsi ir paprasčiausi plėšikai, ir KGB infiltruoti provokatoriai? Tai faktai, o su faktais nediskutuojama. Diskutuoti būtų galima dėl faktų interpretacijos, jų reikšmės ir vietos istorijoje apibrėžimo, bet šiuo atveju nėra su kuo diskutuoti, nes nėra autoriaus. Negi diskutuosi su redakcija?
Labai teisinga šio pareiškimo autorių pastaba. Tačiau ji labai įžeidė laikraščio vadovę ponią Vitaliją Vitkauskienę pareiškusią, kad kolektyvinis autorius neišmanąs žurnalistikos, jos etikos ir principų, nes nežinąs, jog jei teksto autoriaus pavardė „redakcijai žinoma“, tai tokio teksto negalima vadinti anoniminiu.
Nežinau, kiek apie „žurnalistiką, jos etiką ir principus“ išmano kolektyvinis autorius, bet mano, jau per keturiasdešimt metų ariančio žurnalistikos dirvonus nuomonė vienareikšmė – TS-LKD partijos Kretingos rajono skyriaus pareiškime pateiktos pastabos – nediskutuotinos. Jos labai teisingos. O dėl anonimiškumo…
Tik Jonavos rajono laikraštyje „Jonavos balsas“ redakcijoje laiškų ir masinio darbo skyriaus vedėju dirbau per dešimt metų. Todėl labai dažnai tekdavo liesti ir skaityti anonimines rašliavas. Pripažinsiu, jas net neregistruodavome laiškų registracijos žurnaluose, o išmesdavome į šiukšliadėžę. Būdavo dienų kai, grįžęs į namus, pirmiausia skubėdavau nuplauti rankas, jausdamas, kad atsiųstų ir liestų laiškų purvas dar likęs tarpupirščiuose. Todėl dabar labai skeptiškai žiūriu į šiuolaikinį autorių šiuolaikinėje visuomenėje norintį kažką pasakyti, bet neaišku kodėl dar vis kažko bijantį ir pasiryžusį po ištartos frazės geriau „pastovėti po medžiu“ ir tik iš ten stebėti skaitytojų reakciją. Argi tokia pozicija negimininga tikram, šlykščiam anonimui?
Bet labiausiai stebina Vitalijos Vitkauskienės, kaip profesionalios žurnalistės, pašauktos būti visuomenės vedliu, pozicija. Kaip teigiama TS-LKD partijos Kretingos rajono skyriaus pareiškime, ji jau yra ne kartą publikavusi nuomones, „liaupsinančias sovietinius okupantus, jų kruvinąją armiją, juodinančias išsivaduojamąjį partizaninį judėjimą.“. O dabar
inkognito autorius vėl mėgina šliustelti dozę purvo ant partizaninės kovos didvyrių… Apie tai byloja laikraščio straipsnio antraštė: „Partizanų aprašytieji „žygdarbiai“ kelia tik siaubą“.
Jeigu laikraštyje išspausdintas rašinys yra tikrai pokario žiaurių įvykių giliai pasąmonėje pažeistos asmenybės, kuri bijo pasirašyti, nuoširdus pasakojimas, kodėl Kretingos redakcijos žurnalistai, vietoje dideles abejones keliančios užmanytos diskusijos, negalėjo atlikti žurnalistinio tyrimo ir įrodyti, kas yra kas? Gal ne tikrieji Lietuvos partizanai siaubė, plėšė ir žudė kaimo žmones, bet jais persirengę, tikrąja to žodžio prasme, banditai, MVD bei MGB infiltruoti provokatoriai?
Apie tai ir buvo užsiminta TS-LKD partijos Kretingos rajono skyriaus pareiškime. Beje, ir patys partizanai, žinodami šias grėsmes, daugelį kartų buvo perspėję vietinius gyventojus. Štai vienas iš daugelio jų atsišaukimų, kurių faksimilė išspausdinta V. Slavinsko „Partizaninis judėjimas vidurio Lietuvoje“:
„ TAUTIEČIAI! Jausdamas nebetolimą galą, žiaurusis okupantas stengiasi kiek galėdamas pakirsti ir visiškai sunaikinti mūsų laisvės Kovos Sąjūdį. Neįstengdamas to pasiekti jėga, griebiasi klastos – provokacinių priemonių,
Į s p ė j i m a s visus Laisvės Kovos rėmėjus ir visus tuos, kurie vienokiu ar kitokiu būdu bendradarbiauja su partizanais, neįsileisti į jokias kalbas su nepažįstamais , kad ir kažką kalbančiais, kad ir labiausiai tautiškais ženklais išsipuošusiais asmenimis.
Šiuo metu okupantas ramių gyventojų išprovokavimui naudoja specialius MVB bei MGB dalinius. Jų pasirodymo tenka laukti kiekvienoje apylinkėje, kiekvienu metu. Šių dalinių tikslas pavaizduoti partizanus, įvairiomis apgaulės priemonėmis įtikinti pilietį ir, išgavus iš jo visas partizanus liečiančias paslaptis, jį patį likviduoti bei ištremti į bolševikišką katorgą.
Tad dar kartą įspėjame: neišsiaiškinus su partizanais ir negavus jų užtikrinimo su jokiais ginkluotais ar neginkluotais nepažįstamais asmenimis neturėti jokių reikalų ir juos pastebėjus, tuojau pranešti partizanų vadovybei.
Brangūs Tautiečiai! A t s a r g u m o ir dar kartą a t s a r g u m o, kitaip nukentėsite patys ir pakenksite savo broliams – Laisvės Kovos Sąjūdžio nariams.
Tesudūžta kruvinojo tirono klasta į vieningą ir atsargiai vedamą mūsų kovą!
Skaitykite mūsų spaudą ir elkitės pagal jos nurodymus, tada išvengsite aukų!
L I E T U V O S PARTIZANAI“
Gal „Pajūrio naujienose” yra Socialistinio liaudies fronto, kuriam vadovauja A. Paleckis, išgarsėjęs nuomone, kad, okupantams šturmuojant Vilniaus televizijos pastatą, „savi šaudė į savus“, „slaptas” narys? Tuomet tokią kretingiškių poziciją dar būtų galima „pateisinti”. O jeigu ne? Jeigu redakcijos žurnalistai yra nuoširdūs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalininkai? Tuomet gal kažkam „Pajūrio naujienose“, paprasčiausiai, „pavažiavo stogas“?..
Nuotraukoje: Publikacijos autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Povilas Antanas Kaunas, kuriam 2012 metais LŽS Kauno apskrities skyrius suteikė „Žurnalistikos Garbės riterio” vardą