Elektroniniu paštu gavau projekto Aukštosios kultūros impulsai mokykloms (AKIM) koordinatorės laišką, kuriame buvo išvardintos mokyklos – Joniškis, Radviliškis, Rietavas, Židikai … Tai vis mokyklos, į kurias man teks nuvykti ir vesti netradicines pamokas. Na, galvoju sau, pabandysiu paprašyt, kad man skirtų mokyklas kiek arčiau Kauno, kodėl dabar šitaip toli autobusu važinėt…
Koordinatorė mane švelniai sugėdino, priminė projekto tikslus – meno kūrėjai turi lankytis ten, kur juos kviečia būtent jų pamokos temą pasirinkusios projekte dalyvaujančios mokyklos. Supratau, kad mano mąstymas buvo pasidaręs truputį tradicinis, tad reikia taisytis. Patvirtinu, kad važiuosiu visur, jeigu žmonės ten laukia būtent mano pamokos…
Ir štai baigiamoji mano kelionių išvyka – Lietuvos šiaurės vakarų miestelis Židikai. Jau baigusi pamokas, lydima mokyklos direktorės Rimos Širvinskienės, įeinu į rašytojos Marijos Pečkauskaitės koplyčią Židikų kapinaitėse ir apstulbusi nuo sukrečiančio grožio – sustoju prieš balto marmuro antkapį, tarsi baltą knygos lapą. Ilgai abi ylim, o mane persmelkia suvokimas, kad pagaliau esu ten, kur visada svajojau patekti ir kad šiai akimirkai ruošiausi visą gyvenimą.
Supratau, kad skaitytojams būtinai turiu papasakoti – ką man pavyko patirti Židikų mokykloje ir Židikų kultūros lauke. Gali būti, jog nutiks taip, kad reikės keliauti aukštosios kultūros pasimokyti į pačius Židikus, o ne tenai nuvykus – jos mokyti… Bet sutvardykim emocijas ir bandykime perprasti šio laimingo miestelio kultūros lauko savitumą. Dvasinės kultūros centras yra mokykla. O dvasinės kultūros branduolys – kilnus rašytojos, pedagogės, labdarės, altruistės Marijos Pečkauskaitės gyvenimas Židikuose. Ir to gyvenimo sukurta ypatinga kilninanti ir įkvepianti legenda.
(Pasakojimą iš Židikų skaitykite mūsų Svetainės „Komentaruose”)
Nuotraukoje: LŽS ir NŽKA narė, 2012 metų Vaižganto literatūrinės premijos laureatė Perpetua Dumšienė
Edmundo Katino nuotr.