Savaitraščio „Tremtiniys“ tūkstantasis numeris – Lietuvos buvusių politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės pasididžiavimas. Sunki buvo pradžia, tačiau ne mažiau išbandymų laikraščio leidėjams buvo ir anksčiau, ir dabar. Dar neišblėso įspūdžiai iš prieš porą metų pastatyto paminklo Kovotojų už Lietuvos Laisvę Motinoms ir maloniai sutikta knyga „Partizanų Motinos“, kuri irgi susijusi su šiuo leidiniu. Knygos „Tremties vaikai” autoriaus, rašytojo ir publicisto Stanislovo Abromavičiaus mintys:
„Tremties vaikai“ leidimas, lydintis tūkstantąjį „Tremtinio“ numerį, buvo tam tikras išbandymas ir mums, jos autoriams, ir redakcijos kolektyvui. Penkių šimtų puslapių leidinyje aprašyti devyniasdešimt keturių mažųjų tremtinių likimai, jų pasakojimus lydi 350 nuotraukų. Dauguma knygos herojų apie savo gyvenimus nėra niekur rašę, tad būsime prisidėję prie jų atminimo įamžinimo. Prie šios knygos pasirodymo skaitytojams viena ar kita forma prisidėjo (pasakojimais, nuotraukomis, ruošimui spaudai, piniginėmis aukomis) net 250 tremtinių! Tai analogo neturintis atvejis.
Norėčiau padėkoti už nuoširdų bendradarbiavimą aktyviems žmonėms, kurie ne tik pasiūlė temas knygai, bet ir papasakojo ar kitaip pateikė savo išgyvenimus tremtyje, tiems, kurie užrašė po vieną kitą savo pažįstamų, draugų pasakojimą ir atsiuntė knygos sudarytojams. Tai Rasa Duobaitė-Bumbulienė, Ieva Kriaučiūnaitė, Antanas Petrikonis, Aušra Šuopytė, Ingrida Vėgelytė, Zita Vėžienė, Genovaitė Vičauskienė. Didelį darbą atliko knygos redaktorė Jolita Navickienė, o išvengti klaidų, netikslumų padėjo konsultantas ir knygos maketuotojas buvęs tremtinys Vidmantas Zavadskis. Savitą, patrauklų knygos viršelį sukūrė architektas Aidas Bumbulis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941–1952 metais iš Lietuvos į atšiaurias Sovietų sąjungos vietoves buvo ištremti 279 929 žmonės, iš jų 55 350 iki 16 metų vaikų, tremtyje gimė dar 18 306. Dalis jų žuvo net nepasiekę Sibiro, arba pirmąją tremties žiemą, kiti – vėliau. Okupantai nepasigailėjo net besilaukiančių moterų, tad dar šimtai kūdikių gimė vagonuose antisanitarinėmis sąlygomis. Dauguma jų neišgyveno. Tūkstančiai mažų širdelių kentėjo badaudami, šaltyje, vaikystę praleido niekinti, su tremtinio etikete, turėjo mokytis svetima kalba. Tai vienas baisiausių Lietuvos istorijos puslapių.
Man, nebuvusiam tremtyje ir nemačiusiam tų baisybių, šis darbas buvo nelengvas, slegiantis dėl vaikų patirto, o dabar kartu išgyvento skausmo. Šiandien jaunimui, kuris skaitys šią knygą, bus sunku suprasti, iki kokio lygio buvo nužmogėjęs sovietinis okupantas, siųsdamas vaikus pražūčiai. Štai dabar Kaišiadoryse gyvenanti gydytoja Marytė Cikanavičiūtė-Bagdonienė gyvuliniu vagonu buvo išvežta būdama tik trijų dienų, o visiems mums žinoma Lietuvos Respublikos Seimo narė Vincė Vaidevutė Kauzaitė-Margevičienė gimė gyvuliniame vagone, kai jis atidardėjo į Čeremchovą…
Per stebuklą išliko ir Zita Rubinaitė. 1957 metų lapkričio 9-ąją tremtiniams nuo Alsėdžių Vaclovui ir Aleksandrai Učiumo avininkystės ūkyje, Krasnojarsko krašte, gimė dukrelė. Motina gimdė jau per šalčius, nešildomojo patalpoje. Neturėjo pieno kūdikiui maitinti, tad vaikas buvo pasmerktas. Visa laimė, kad pavyko nusipirkti manų kruopų ir košele maitinti naujagimę… Dievas vieną gyvybę išgelbėjo, gal todėl, kad mums paliudytų tremties baisumus.
Sako, kad svetimo skausmo nebūna. Ir man buvo sunku kartu su knygos herojais išgyventi jų gyvenimus, vienas už kitą sunkesnius, tragiškesnius. Kita vertus, iš tų žmonių galėjau pasimokyti atkaklumo, tikslo siekimo, Tėvynės meilės. Štai kaip tą jausmą knygoje perduoda Žirena Ieva Raštikytė-Pečiulienė, šešiametė 1949 metų Krasnojarsko krašto Tiuchteto rajono Lagirkos kaimo tremtinė iš Jedžiotų kaimo, Ylakių valsčiaus (dabar – Skuodo rajonas): „Tremtyje išbuvau iki 1958 metų vasaros pabaigos. Bet nė už ką, nė už ką nebūčiau likusi ten, kur per prievartą buvau nublokšta, nė už ką nebūčiau ištekėjusi tegu ir už geriausio, netgi už mylimiausio, bet kitos tautos sūnaus. Tikrai nesmerkiu taip pasielgusiųjų, jausdama, jog ir tai – mūsų gyvųjų, kaip ir mirusiųjų, buvimas tame krašte – irgi turi savo prasmę…“
Manau, kad gausybėje tremties prisiminimų, liudijimų knygose šioji nepasimes. Vien dėl to, kad tremties geografija plati – nuo Laptevų jūros iki Kazachstano ir Tolimųjų Rytų, kad mūsų knygos herojai iš visos Lietuvos: Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos, Dzūkijos. Ūkininkų, mokytojų, policininkų, eilinių tarnautojų, aukštų Lietuvos kariuomenės karininkų, net generolų vaikai…
(Mūsų svetainės „Komentaruose” skaitykite „Kauno dienos” žurnalisės, LŽS narės Virginijos Skučaitės publikaciją „Palatą atstojo gyvulinis vagonas, rašalas mokykloje – iš burokėlių” apie knygą – bendrą savaitraščio ir knygos autoriaus projektą)
Nuotraukoje: Knygos autorius, kaunietis rašytojas ir publicistas Stanislovas Abromavičius
Tomo Raginos nuotr.