Vilniaus universiteto Sociologijos fakulteto profesorius Aleksandras Dobryninas Lietuvos teisingumo ministerijoje pristatė atliktą tyrimą, kiek pasitikime šalies teisėsauga. Pažymėjęs, kad šiame tyrime, kompleksiškai vertinant pasitikėjimo teisingumo institucijomis patikimumą ir pasitikėjimą jomis, teismai iš dešimties balų surinko vos … 5,6 balo.
„Mūsų piliečiai, švelniai tariant, nesužavėti, kaip dirba mūsų teisėsauga“ ,– akcentavo jis. Buvo atviras ir Teisingumo viceministras Gytis Andrulionis, pritaręs Aleksandro Dobrynino išvadoms, kad teisėsaugos srityje tikrai „turime problemą“.
O ką daryti, kad tos problemos nebūtų? Pirmiausia – darbą atlikti sąžiningai, skaidriai, ne tik vadovaujantis šiuo metu veikiančiais Lietuvos įstatymais, bet ir jų neignoruojant, neiškraipant. Ir antra – pradėtą darbą atlikti iki galo, nesustojant pusiaukelėje.
Galima pateikti dešimtis pavyzdžių iš mūsų – žurnalistų – darbo praktikos, kai teisėjai, priimdami nutartis Lietuvos Respublikos vardu, numoja ranka arba, paprasčiausiai, ignoruoja Visuomenės informavimo įstatymą, ypač 54 straipsnį. Argi normalu, kai žurnalistui keliama baudžiamoji byla nors ir privataus kaltinimo tvarka, suteneriui parašius pareiškimą dėl garbės ir orumo pažeidimo?
Kiek detaliau panagrinėsiu vieną konkretų ir charakteringesnį procesą, kuris tęsėsi beveik pusmetį, kol nutesitasis buvo išteisintas. Birželio 29 dieną Vilniaus miesto II apylinkės teismas 2.600 litų bauda ir 10000 litų neturtinės žalos atlyginimo pagal Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d. nubaudė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininką Dainių Radzevičių. Nuteisė už tai, kad jis, remdamasis pirminiais šaltiniais, juos aiškiai įvardydamas, savo tinklaraštyje pasakė tik subjektyvią nuomonę apie „Respublikos“ leidinių savininką Vitą Tomkų.
Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad dar prieš teismo nutarties paskelbimą šių leidinių savininko V. Tomkaus pastangomis, į D. Radzevičiaus šmeižto kampaniją buvo pajungta visa magnatui priklausanti spaudos imperija ir jame dirbantys, taip vadinami, žurnalistai. O apie etiketes, kurios buvo mėginamos priklijuoti mūsų Žurnalistų sąjungos pirmininkui, šiandieną net koktu prisiminti.
Dar ikiteisminio tyrimo eiga ir teisėjos A.K. Macevičienės pastangos nekėlė abejonių – bent kokiomis priemonėmis ir bent kokia kaina D. Radzevičių pripažinti kaltu. Buvo pasitelkti net lingvistai, kad išanalizuotų kaltinamojo kiekvieną žodį – gal juose ras ieškomo nusikaltimo nors mažutį atspalvį. Aiškiai matėsi, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga, kaip to batsiuvio juodi batai baltais siūlais susiūti. Todėl mus nenustebino, kai prieš keletą dienų Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija paskelbė Dainių Radzevičių išteisinantį sprendimą. Apeliacinis teismas labai aiškiai nurodė, kad LŽS pirmininkas buvo nuteistas už… nepadarytą nusikaltimą.Po Vilniaus apygardos teismo priimto sprendimo Dainius Radzevičius savo internetinėje svetainėje rašo: „Kadangi teismas labai aiškiai argumentavo išteisinimo motyvus, noriu viešai užduoti vieną klausimą ponams Vitui Tomkui ir teisėjai Ainorai Kornelijai Macevičienei – ar Jums ne gėda? Viešo ar asmeninio atsiprašymo iš Jūsų neprašau ir nesitikiu.“
Viešo atsiprašymo? O kur neturtinės žalos atlyginimas, kur garbės ir orumo pažeidimo įvertinimas? Kas nuplaus nuteistojo kaltėz etiketę? Juk suformuoti nuomonę apie žmogų yra dešimteriopai lengviau, negu ją vėliau pakeisti. Todėl neabejoju, kad ilgai Žurnalistų sąjungos pirmininko gražios veiklos pėdsakus temdys Vilniaus miesto II apylinkės teismo nutartis D. Radzevičių pripažinti kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d., nors Vilniaus apygardos teismas tai panaikino.
Kolegos žurnalistai sako – teisybė nugalėjo. Taip, bet… Mano nuomonė truputį kitokia – Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, priėmusi D. Radzevičiaus išteisinamąją nutartį, tik ištaisė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjos A.K. Macevičienės teisinį kuriozą ir užvertė tik pirmąjį šio proceso puslapį. Būtina teisiškai įvertinti, ir užversti ir antrąjį šios istorijos puslapį. Reikia įvertinti ir teisėjos elkegsį bei jos kvalifikaciją, taip pat ir buvusio šios bylos ieškovo kėslus ir pastangas. Jeigu taip, kaip demokratinėse šalyse, ir Lietuvoje bus padaryta – naujuose Vilniaus universiteto Sociologijos fakulteto atliktose tyrimuose – pasitikėjimas teismais bus vertinamas aukštesniais balas.
Įvertinti V. Tomkaus pastangas labai nesunku – ikiteisminio tyrimo metu surinkta daug medžiagos apie jo, dar prieš prasidedant šiam teismo procesui šmeižikiškus straipsnius, yra etikos sargų nurodymai, kokie yra pažeisti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso straipsniai. Dėl to tereikia Dainiui Radzevičiui kreiptis į teisėsaugą ir reikalauti to, ko siekė Vitas Tomkus. Savo pageidavimą jis išreiškė ieškinyje Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, kad šmeižikas už neturtinę žalą ( garbės ir orumo pažeidimą), privalo sumokėti vieną milijoną litų, kai jis omenyje turėjo Radzevičių.
Jeigu Lietuvoje triumfuotų tiesa, o Vitas Tomkus būtų nubaustas finansiškai, Dainius Radzevičius jam priteistų pinigų neimtų, juos skirtų tokių pat likimo sesių ir brolių, koks buvo ir jis, visų žurnalistų paramai. Eiliniai spaudos, radijo ir televizijos darbuotojai ne tik priversti varstyti teismų duris, bet vis negalintys savęs apginti, kai buvo nuteisti už…nieką!..
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai