I. GELBĖJIMAS NUO ŽLUGIMO
Atmintyje dar labai ryškūs Lietuvos žurnalistų sąjungos XIII suvažiavimo, įvykusio 2003 metais, epizodai ir šio forumo organizacinės komisijos pirmininko Andriaus Vaišnio žodžiai: “Mūsų tikslas, kad nebūtų prarastas LŽS turtas, kad nesugriūtų sąjunga“.
Štai ant kokios bedugnės skardžio tuomet buvo atsidūrusi mūsų profesinė organizacija, vadovaujama Rimgaudo Eilunavičiaus! Todėl į tą suvažiavimą, vykusį Šiauliuose, Kauno apskrities žurnalistų delegacija, vadovaujama jos pirmininko Vido Mačiulio, važiavo net dviem didžiuliais autobusais. Nuo kauniečių, savo gretose po Vilniaus senjorų klubo turinčio daugiausiai LŽS narių, labai daug priklausė ir šio suvažiavimo sėkmė.
Buvo labai neramu, kas pakeis jau atsistatydinusį ilgametį jos vadovą R. Eilunavičių. Žinojome, kad į šį postą gali būti siūlomas tuomet laikinai Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pareigas einantis Dainius Radzevičius. Bet apie jį dar nedaug žinojome: tik tiek, kad baigęs Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą, mokėsi žurnalistikos kursuose Vokietijoje, dirbo savaitraštyje „Sargyba“, Vyriausybės kanceliarijos konsultantu spaudos reikalams, Teismų departamento atstovu spaudai, Teisingumo ministerijos Viešųjų ryšių tarnybos vadovu…
Niekas nežinojo, kokios D.Radzevičiaus moralinės nuostatos ar jo charakteris. Ar jis gelbės jau beveik žlungančią Lietuvos žurnalistų sąjungą, stengsis įgyvendinti tradicines žurnalistikos vertybes, ar neatsies jų nuo etikos – pagrindinės demokratijos dalies? Pagaliau, ar naujasis nenorės tęsti buvusio pirmininko keistą elgesį, kai senasis, pasitelkęs net teisėsaugininkus, panoro perimti LŽS Kauno apskrities skyriui priklausantį turtą.
Kauno apskrities skyriaus valdybos nariai, vadovaujami pirmininko Vido Mačiulio, buvo apkaltinti Lietuvos žurnalistų sąjungos turto „pasisavinimu”, „neteisėtu” viešosios įstaigos „Ketvirtoji valdžia” įkūrimu. Per trejus metus kauniečiai žurnalistai beveik iš griuvėsių prikėlė dar 1850-aisiais Kauno gubernijos žandarmerijos reikmėms statytą namelį. Restauruotas pastatas – puikūs Kauno žurnalistų namai V.Putvinskio gatvėje – tapo pavydo ir apkalbų objektu.
Nors Skyrius nebuvo sulaukęs nė menkiausios finansinės ar moralinės paramos, po džiugių įkurtuvių Kaune pajuto LŽS pirmininko R. Eilunavičiaus ataką, paremtą melu ir išsigalvojimais. Nors tesimai ir laikas įrodė, kad kauniečiai žurnalistai nenusikaltę ir yra teisūs, tačiau LŽS suvažiavime Šiauliuose jie nelabai buvo laukiami, Vieno rėksmingo Vilniaus senjoro klubo nario reikalavimu, delegatai iš laikinosios sostinės turėjo lipti scenon ir visiems rodyti, kad turi … mandatą.
LŽS XIII suvažiavimas, kaip niekada anksčiau, vyko įtemptoje atmosferoje. Priimant naujus dokumentus ir papildant jau veikiančius Įstatus, vyko nesibaigiančios diskusijos. Vakare atėjo svarbiausia valanda – Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko rinkimai. Vėl kilo aistros, ypač dėl to, koks turi būti naujojo žurnalistų vadovo atlygis už darbą.Buvo net balsuota dėl konkretaus užmokesčio, dėl kurio vėliau juo buvo nepatenkinti tie patys iniciatoriai.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas buvo išrinktas atviru balsavimu. Mačiau, kaip Vidas Mačiulis, lėtai pakėlė ranką – „Už“. Sekdami savo vadovo pavyzdžiu už Dainių Radzevičių, sutikusį kandidatuoti į LŽS pirmininkus ir gelbėti nuo griūties sąjungą, be išimties pakėlė rankas visi kauniečiai suvažiavimo delegatai.Vėlai vakare grįžtant į Kauną jau nesklido tas nerūpestingas klegesys, kaip važiuojant į Šiaulius. Ir atskiromis grupelėmis diskutuojant apie įvykusį suvažiavimą, vyravo rimtis. Vėl visus suvienijo V. Mačiulio pasiūlymas „aplaistyti” išrinkto naujojo LŽS pirmininko „kelią”, kad jis niekada „nedulkėtų”. Tačiau ta vienintelė brendžio taurelė ilgai keliavo ratu, o kai kas jos net nepalietė. Ar tesingas yra naujas pasirinkimas, ar pirmtako pasekėju netaps ir Dainius Radzevičius? Kokį pėdsdaką jis paliks Lietuvos žurnalistų sąjungos kelyje?
II. ĮVEIKTO KELIO ŽENKLAI
Pirmieji D.Radzevičiaus darbo metai Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko poste buvo tarsi po padidinamuoju stiklu. Vieni stebėjo ir laukė menkiausio slystelėjimo, kad vėliau bulvarinėje spaudoje galėtų išpūsti intriguojantį muilo burbulą, kiti, nepatenkinti sėkminga Dainiaus veikla ir negalintys jos nukreipti savo norima kryptimi, mėgino kaišioti pagalius į ratus. Tačiau didžioji dauguma, tame tarpe ir mes, kauniečiai žurnalistai, džiaugėmės, kad LŽS XIII suvažiavime, teisingai pasielgėme sąjungos vairą patikėdami jaunam, ryžtingam, neišsenkančios energijos žurnalistui. Po 2003-ųjų, dar dvejuose LŽS forumuose D. Radzevičius buvo perrinktas Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku. Ir vėl, jau viltingai nusiteikę, už jo kandidatūrą vieningai balsavo kauniečiai LŽS nariai.
Greitai bėgo metai, pareikalavę daug pastangų grąžinant Lietuvos žurnalistų sąjungą į normalaus darbo vėžes, atstatant jos pašlijusį autoritetą ne tik šalyje, bet ir užsienio žurnalistinių organizacijose. Pirmininkas aktyviai dalyvavo tobulinant Lietuvos žurnalistų ir leidėjų Etikos kodeksą, rūpinosi savireguliacijos stiprinimu ir LŽS, kuri dabar turi ir savo Etikos komisiją.
Su kolegomis jis daug pastangų įdėjo, kad valstybė neremtų neetiškos žiniasklaidos.
D. Radzevičiaus ir jį rėmusių kolegų pastangomis šalies sostinėje, kur buvo tik veiklus Senjorų klubas, įsteigtas LŽS Vilniaus skyrius, dabar turi daugiausiai narių, bet ir žurnalistų klubai. Buvo įkurti ir savo srityje lyderiais tapo LŽS Sporto, Kelionių ir pramogų, Regioninės žiniasklaidos ir žemės ūkio žurnalistų, Esperantininkų, taip pat televizijos operatorių, spaudos fotografų klubai bei režisierių gildija. Tik D. Radzevičiui pradėjus dirbti LŽS pirmininku, mūsų sąjunga tapo Baltijos žurnalistų federacijos lydere.
Jaunas, energingas ir atkaklus Lietuvos žurnalistų vadovas drąsiai stojo kovon už žurnalistų teises. Jis net išdrįso į teismą paduoti Seimą bei tuometį jos pirmininką Arūną Valinską, kuris įvedė apribojimus šalies parlamente laisvai rinkti informaciją. Mažai kas tikėjo sėkminga šio proceso pabaiga, bet pavyko pasiekti pirmąją pergalę. D.Radzevičiaus pastangomis pirmą kartą Centrinės ir Rytų Europos istorijoje gimė radijo laida žurnalistikos problemoms aptarti. Tai bendras Žinių radijo ir LŽS projektas „Žiniasklaidos anatomija“. Radijo laidą, pradėtą trasnsliuoti 2006 metų spalį, vedė pats iniciatorius. Buvo atnaujinta almanacho „Žurnalistika“ leidyba, įsteigtos naujos žurnalistinės premijos….
D. Radzevičius išgyvena dėl kiekvienos nesėkmės ir ypač dėl kolegų darbo akibrokštų. Išanalizavęs „Kurier Wilenski“ publikuojamus straipsnius ir šio leidinio reklamuojamą tinklaraštį „Blog Tomasza“, LŽS pirmininkas atvirai rašė: „Matydamas, kas vyksta viešojoje erdvėje tema „Lietuva – Lenkija“, noriu viešai atsiprašyti už tuos idiotus lietuvius ar Lietuvos politikus, kurie, vedami savo merkantilinių tikslų ir siekių, kiršina dvi kaimynines valstybes ir tautas“. LŽS pirmininkas atsiprašė už tuos Lietuvos žurnalistus ir leidėjus (jeigu tokiais juos galima vadinti), kurie net lenkų kalba ne tik tyčiojosi iš mūsų valstybės, bet ir kompromituoja Lietuvos žurnalistiką.
Tačiau LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius yra objektyvus ir griežtasžiniasklaidai ir žurnalistams, ieškantiems sensacijos ir sąmoningai pažeidžiantiems žmogaus teises, žeminantiems jų orumą, tai vadinantis „briedo žurnalistika“. Svarbiausia, pamatęs žiniasklaidos neobjektyvumą, jis viešai atsiprašydavo už kolegas žurnalistus, kurie suklydo. Tačiau visada stojo mūru už plunksnos, eterio seses ir brolius, kurie už savo kūrybą būdavo neteisėtai apkaltinti.
Savo iniciatyva LŽS pirmininkas ne kartą buvo susitikęs su leidėjais ir savininkais, esančiais kitoje nei žurnalistai barikados pusėje. Kai ką pavyko nuveikti žurnalistų labui, tačiau už tai susilaukė nepritarčiųjų kritikos. Tikriausiai dėl to „Lietuvos žinios”, „Respublika”, „Vakaro žinios” apie LŽS pirmininką pateikė ne vieną kritišką publikaciją. Tačiau Dainius Radzevičius savo tiklaraštyje BLOGas ir toliau spausdino savo nuomonę apie Lietuvos žiniasklaidą.
Kai internetinė svetainė www.15min. lt paviešino WikiLeaks JAV diplomatų dokumentus, kuriuose buvo teigiama, jog Lietuvos magnatai savo valdomą spaudą kartais naudoja kaip reketo priemonę, LŽS pirmininkas negalėjo tai neįvertinti. Savo tinklalapyje http://dainius.org. patalpintame straipsnyje „WikiLeaks: Tomkaus „Respublika“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“ (be abejo, turėdamas dar ir kitų neigiamų faktų apie šį leidinį), pareiškė savo nuomonę. To užteko, kad Dainius Radzevičius užsitrauktų šio leidinio savininkų nemalonę ir sulauktų savotiško keršto. Vienas po kito „Respublikoje“ pasirodė straipsniai: „Generalinė prokuratūra demaskuoja JAV pakalikus“, „ Švedai su norvegais paleido D. Radzevičių nuo grandinės“ ir kt. (Argi tai – neakivaizdus šmeižtas?!).
Keista, tačiau Vilniaus miesto II apylinkės teisme atsirado ne D. Radzevičiaus, bet… V. Tomkaus pareiškimas, kad pastarasis yra apšmeižtas. (Čia reikėtų prisiminti Ryčio Juozapavičiaus iš Transparency International likimą, kai jis, palietęs spaudos korupciją Lietuvoje, irgi buvo sumaišytas su purvu). Taigi, dar kartą pasitvirtino nuostata, kad puolimas yra geriausia gynyba.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus nuomonė, kaip ir žurnalisto Dano Visocko (jo mintys apie šalies teisėsaugą – mūsų svetainės „Aktualijose”) požiūris į generolą, panorusį tapti Lietuvos prezidentu, teismas įvertino kaip nusikaltimą.
(Bus daugiau)
Nuotraukose: Publikacijos autorius, LŽS narys Antanas Povilas Kaunas (viršuje) ir Lietuvos žurnalistų sąjungos
pirmininkas Dainius Radzevičius