“Šis leidinys – tarsi pasimatymas, paskirtas kažkuriame žurnalistikos magistralės kilometre. Gal 1990-ajame, o gal 2007-ajame…Jeigu susiruošėte į jį, gėlių neštis nebūtina, tačiau privalu įžiebti žiburiukus akyse ir širdyje. Antraip susitikimas su ten laukiančiu jausmu gali ir neįvykti”,- taip prieš penkerius metus rašė atkurto almanacho “Žurnalistika” redaktorė Aurelija Arlauskienė, kuri 2012-ųjų pabaigoje išleidusi septintąjį šio metraščio numerį savanoriškai paliks garbingą, atsakingą, bet sunkų darbą. Lietuvos žurnalistai dėkoja redaktorei Aurelijai Arlauskienei už nuoširdžius kūrybinius ieškojimus ir atradimus. Kolegos svarsto, kokia turėtų būti “Žurnalistikos” rytdiena. Pirmasis savo mintimis dalijasi Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, radijo laidos (dabar ji ieško naujo transliuotojo) “Žiniasklaidos anatomija” redaktorius Vidmantas Valiušaitis.
Noriu pareikšti savo nuomonę apie LŽS metraštį „Žurnalistika”. Pastebėjau, kad svarbiausias dalykas yra tas, kad LŽS sugebėjo atnaujinti almanacho leidybą, surasti materialinių ir intelektualinių išteklių tęsti 1934 m. pradėtą darbą ir profesinės raiškos tradiciją (tais metais buvo išleistas pirmasis Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis; antrasis – 1937, trečiasis – 1940).
Net ir tarybiniais laikais leistas alamanachas paliko istorinį pėdsaką, kuris svarbus, siekiant suvokti lietuvių žurnalistikos profesinės raidos slinktį, įvairias įtakas ir pastangas iš jų vaduotis, siekti tarptautiniu mastu pripažintų žurnalistikos standartų. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje susidarė geros slygos tokią žurnalistiką ugdyti, šį procesą atspindėti profesinėje spaudoje.
Metraštis buvo ir tebėra viena iš priemonių, galinčių prisidėti prie profesijos prestižo, atsakomybės, žurnalistikos kokybės ugdymo, profesinės organizacijos stiprinimo, ryšių tarp jos narių vystymo bei plėtros. Todėl almanacho leidybos atnaujinimą vertinu labai palankiai, kaip tam tikrą dalykiškumo, profesinės organizacijos brandos ženklą.
Almanacho redaktorė Aurelija Arlauskienė atliko reikšmingą darbą: per keletą metų metraštis įgijo dalykinę, aukštos profesinės kultūros, turiningo leidinio reputaciją. Kiekviename numeryje galėdavai rasti ką įdomaus paskaityti. Dauguma straipsnių pasižymėjo ne vien aktualumu, bet ir pastovesnę, išliekamąją vertę turinčia tematika bei problematika. Redaktorė sugebėjo suburti gana platų autorių ratą, išradingai derino žanrinę įvairovę, aprėpė gana platų tematikos bei problematikos lauką. Almanachas įgijo savitą charakterį, kokybiško profesinio leidinio požymius. Reikės išradingumo, patirties ir išmanymo išlaikyti pasiektą lygį.
Kuria linkme esama galimybių almanachą ugdyti ir vystyti toliau? Vienas iš nepanaudotų turinio rezervų galėtų būti didesnį dėmesį skirti žurnalistų profesinės raiškos ir profesinio gyvenimo raidos faktams metraštyje pristatyti. Būtų naudinga ir pravartu tokiame leidinyje rasti savotišką Lietuvos žurnalistų metinės veiklos „fotografiją”: ką organizacija, jos nariai, LŽS nepriklausantys žurnalistai per emtus veikė ir nuveikė? Aišku, surinkti tokia informaciją – nelengvas, pastangų, nuolatinio dėmesio palyginti smulkiems ir nedideliems įvykiams reikalaujantis darbas. Bet jis prasmingas.
Tokio pabūdžio kronikoje galėtų atsispindėti ne tik LŽS skyrių, paveinių jos narių veikla ir pasiekimai (renginiai, susitikimai, žurnalistų mokymai, knygų pristatymai, surengtos fotografijų parodos, reikšmingesnės kelionės, gautos žurnalsitų premijos ir apdovanojimai, etc.), bet taip pat ir organizacijai nepriklausančių žurnalistų raiškos laukas. „Žurnalistikos” auditorija būtų platesnė, jeigu būtų skiriama daugiau dėmesio ne tik LŽS nariams. Taip pat šita prasme būtų naudinga daugiau dėmesio kreipti regioninės žiniasklaidos ir joje dirbančių žurnalistų raiškai, jos rūpesčiams bei įvykiams. Taigi, didinti faktografijos rinkimo ir reportažinės žurnalistikos almanache barą būtų, mano nuomone, galėtų būti viena iš leidinio ugdymo krypčių.
Kitas momentas, kuris, mano supratimu, būtų taip pat svarbus, tai pasistengti perkopti mūsų vietinių rūpesčių problematiką ir palaipsniui išeiti į truputį platesniu vandenis, matyti tuos rūpesčius, platesniame, tarptautiniame kontekste. Pabandyti praplėsti stebėsenos lauką, pasižvalgyti aplinkui, kas darosi žurnalistikos baruose pas mūsų kaimynus latvius, estus, švedus, danus, lenkus, koks žurnalistikos reikalų stovis Baltarusijoje, Rusijoje, kuria žiniasklaidos raidos kryptis klostosi pasaulyje. Platesnis kontekstas padėtų geriau ir giliau suvokti taip pat ir mūsų pačių žiniasklaidos vystymosi tendencijas.
Lietuviškoji žurnalistika nėra atsiradusi vakar – jos tradicija driekiasi mažiausiai nuo XIX a. pabaigos. Ne taip griežtai vertinant, galima rasti ir dar gilesnių šaknų. Manyčiau, būtų naudinga išlaikyti dėmesį istorinei perspektyvai, priminti tradicijos reišmę ir svarbą šiuolaikinei žurnalistikai. Istorinės perspektyvos dimensija galėtų būti irgi viena iš leidinio įvairinimo galimybių. Ypač turint galvoje didelį, intelektualiai pajėgų, aktyviai triūsiantį žurnalistikos palikimo baruose veteranų korpusą. Jį galima būtų išradingai panaudoti.
Ne mažiau svarbu į almanacho dėmesio akiratį įtraukti jaunus žurnalistus, sudaryti sąlygas jiems tapti leidinio kūrėjais ir bendradarbiais. „Žurnalistikoje”, mano supratimu, turėtų atsispindėti visa mūsų žurnalistikos įvairovė – tiek kartų, tiek lyčių, tiek požiūrių ir perspektyvų atžvilgiu. Socialiniai žurnalistų klausimai, teisinė jų padėtis, žurnalisto teisių gynimo galimybės ir perspektyvos Lietuvoje – irgi vienos iš temų, reikalingų nuolatinio almancho dėmesio.
Nuotraukose: Pirmasis atkurto almanacho „Žurnalistika” numeris ir komentarų autorius Vidmantas Valiušaitis