Vėl atėjo vasario 16-oji Ar šią Lietuvos Nepriklausomybės dieną mes tinkamai pagerbsime, ar tik Vilniuje iškelsime vėliavą? Ar pamatysime mūsų Prezidentę, Ministras pirmininkas, Seimo narius prie mūsų šventovės – Nežinomo kareivio kapo Kaune?
Pagerbti mirusįjį, kurio kapas, palaidojimo vieta nėra žinoma arba sunkiai pasiekiamoje vietoje, jau senovės Egipte ir Senovės Graikijoje buvo statomi kenotafai – simbolinis antkapinis paminklas. Pirmąjį tokį paminklą 1920 metais kariams, žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare, pastatė Londone anglai.
Pirmojo nežinomo kareivio kapas ir jo istorija
Nežinomo kario kapo idėja pirmąkart 1916 metais sumanė Dovydas Railtonas (David Railon), kuris, tarnaudamas Vakarų fronte armijos kapelionu, pamatė grubiu kryžiumi pažymėtą kapą, kuris jį įkvėpė pieštuku užrašyti „Nežinomas britų karys”. 1920 m. Railtonas pasiūlė Vestminsterio dekanui, neidentifikuotą britų karį, žūvusį Prancūzijoje, su tradicinėmis ceremonijomis palaidoti Vestminsterio vienuolyne tarp karalių, kad „atstovautų šimtus tūkstančių imperijos mirusiųjų“. Šią idėją palaikė Dekanas ir tuometinis ministras pirmininkas David Lloyd George.
Pirmojo pasaulinio karo metu Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės kartu nusprendė palaidoti žuvusius karius.
Minint 1918 m. lapkričio 11 d. Kompjeno miške pasirašytos vokiečių kariuomenės kapituliacijos antrąsias metines, Paryžiuje, po Triumfo arka, prancūzai iškilmingai palaidojo kautynių lauke rastus nežinomo kareivio palaikus. Prie kapo įžiebė ir amžinąją ugnį. Didžiojoje Britanijoje nežinomo kareivio kapas buvo įrengtas Vestminsterio abatijoje.
1920-ųjų lapkričio 7-osios naktį, susitarius su Prancūzijos vyriausybe, palaikai buvo iškasti mūšių vietose ir atnešti į koplyčią prie Saint Pol sur Ternoise. Atrinkti nežinomo kareivio palaikai su karstu buvo padėti ant Prancūzijos karo vagono, kuris traukiamas šešių juodų žirgų, iškeliavo į Doverio pilį. Iš čia lapkričio 10 dieną karstas laivu buvo išplukdytas į Londoną. 1920 m. lapkričio 11 d. karstas buvo padėtas ant lafeto (pabūklo važiuoklės) ir šešių žirgų traukiamas, nuvežtas į Vestminsterio vienuolyną.
Garbės svečiai buvo apie šimtas moterų, kurios buvo praradusios kare savo vyrus ir sūnus. Karstą lydėjo karališkoji šeima, ministrai ir minios žmonių. Karop palaikai
buvo palaidoti vakarinės dalies navoje, vos už kelių metrų nuo įėjimo. Žemė buvo atvežta iš pagrindinių mūšio vietų ir padengta šilku. Garbės sargybą ėjo ginkluotųjų pajėgų kariai, o dešimtys tūkstančių laidotuvėse dalyvavusiųjų tyliai praėjo pro kapą. Ceremonija atrodo kaip katarsis – kolektyvinis gedulas, kuris anksčiau nebuvo žinomas.
Kapas buvo uždengtas juodu Belgijos marmuru.
1921 m. spalio 17 d. Nežinomam kariui buvo suteiktas Jungtinių Amerikos Valstijų aukščiausias apdovanojimas už narsą. Medalį įteikė generolas John Pershing. Dabar
Nežinomam kareiviui yra skirti net trys paminklai: St Pole, taip pat Doverio uosto kruizinio terminale, kur Nežinomas karys buvo atvežtas į krantą ir Viktorijos stotyje, Londone, kur žuvęs karys buvo prieš pat palaidojimą.
Simbolinė nežinomo kareivio kapo idėja ėmė plisti į kitas šalis. Nuo to laiko beveik kiekvienos valstybės sostinėje yra Nežinomojo kareivio kapas. 1921 metais jia buvo atidengtas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir apdovanotas Viktorijos kryžiumi. Tais pačiais metais italai Romoje įrengė nežinomo kareivio kapą prie tautinio paminklo Piacca Benatis, 1922 m. belgai – Briuselyje prie Parlamento. Vėliau tokie kapai buvo įrwngti Portugalijoje ir Italijoje. O Čilėje, Ukrainoje – dar ir simboliniai kapai – nežinomam jūrininkui.
Nežinomo kareivio kapo idėja Lietuvoje ir jos įgyvendinimas
1934 metais buvo sumanyta įrengti Nežinomojo kareivio kapą ir Lietuvoje. Kadangi mūsų sostinę buvo okupavę lenkai, todėl nutarta tai padaryti Kaune prie Karo muziejaus. Šio gražaus tikslo iniciatorius buvo Karo sanitarijos viršininkas generolas V. Nagevičius. Buvo nuspręsta Nežinomo kareivio palaikus iš Červonkos perkelti į Kauną. Kodėl sumanyta nežinomo kareivio palaikus atsivežti iš Latvijos? Jauna Lietuvos nepriklausoma respublika 1929 metais pradėjo rūpintis savo karių kapais, esančiais Latvijoje. Lietuvos užsienio reikalų ministerija ,gavusi Latvijos vyriausybės sutikimą, pavedė specialiai komisijai – administracijos pulkininkui V.Augustauskui, majorams Šlapikui ir P. Jakštui rūpintis karių kapais kaimyninėje valstybėje. Paskutiniai mūšiai su bolševikais 1919 metais dėl Lietuvos nepriklausomybės vyko prie Dauguvos. 1919 m. rugpjūčio 24 d. buvo išvaduoti Zarasai, o rugpjūčio 31 d. bolševikai išstumti už Dauguvos, kur juos baigė triuškinti Latvijos kariai kartu su lenkais. Latvijos teritorijoje žuvo nė vienas lietuvis, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę.
Petras Jakštas savo knygutėje „Amžinybės vainikas“, kurios kopiją gavome iš Rokiškyje veikiančios 1919-1920 m. Lietuvos Savanorių Karių kapų bendrijos pirmininkės Rimantės-Irenos Norvaišienės, vykstame į Latviją aplankyti lietuvių karių kapus: Subate, Červonke, Svente, Eglaine ir kt. R.I.Norvaišienė mums papasakojo kaip vyko lietuvių karių paieškos, kaip buvo statomas paminklas, kuriami lietuviški kryžiai.
Pirmiausia buvo nutarta prie kiekvieno kareivio kapo pastatyti cementinį kryželį, kurio projektą paruošė žinomas Lietuvos skulptorius Antanas Aleksandravičius. Dailininkas Adomas Varnas sukūrė stilizuotus spindulius, tokius kaip ant medinių kryžių. K
arius, kurie buvo palaidoti katalikų kapinėse, tenai ir paliko, tik pastatė iš Kauno atgabentus cementinius kryžius. Tačiau karo metu dažniausiai karius laidojo ten, kur jie žūdavo, todėl jų palaikai buvo iškasti iš 10 vietų ir surinkti į specialiai padarytą karstą. Tai Lašų valsčiaus valdyba pasiūlė palaidoti Červonkos kaimo katalikų kapinaitėse netoli Eglainės geležinkelio stoties, prie Eglainės-Subato kelio, visai netoli Lietuvos sienos.
1929 metų birželio 19 d., dalyvaujant Subato klebonui kunigui Stulginskiui, kilusio iš Žemaitijos, žuvusiuosius priglaudė katalikų kapinės. Tik birželio 28-ąją, baigus tvarkyti kapus, įvyko iškilmingas kryžių šventinimas ir pamaldos. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Latvijos kariuomenių atstovai ir daug vietinių gyventojų. Kapinėse buvo sukaltas improvizuotas altorius. Mišias laikė lietuvių ir latvių kalbomis. Červonės kapinėse buvo palaidotas 31 iš žinomų 91 žuvusių karių.
Sutvarkius karių kapus Latvijoje, buvo sumanyta Červonkos kapinėse pastatyti paminklą žuvusiems kariams. 1932 metais buvo gautas Latvijos vyriausybės sutikimas. Nežiūrint kai kurių nesklandumų, spalio 2ąją įvyko iškilmingas paminklo atidengimas. Pašventino ir šv. mišias prie paminklo aukojo klebonas Stulginskis. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Latvijos karių vadovybė, 12-ojo Ilūkštos pėstininkų pulko Garbės kuopa, įvairių organizacijų atstovai.
Pagarba žmonėms, kurie sugebėjo Latvijoje pastatyti didingą paminklą lietuvių kariams, žuvusiems už nepriklausomybę. Lietuvos žmonės degė dideliu ryžtu, todėl net per savaitę pastatė. Paminklo tūris – 32 m3, paviršiaus plotas – 57 m2, aukštis – 6,5 m. Viršuje stilizuoti spinduliai, Lietuvos simbolis Vytis ir žuvusio kario atvaizdas. Lietuvą paminkle simbolizuoja lietuvaitė, prie kurios kojų -sukniubęs, bet rankose tebelaikantis ginklą karys. šautuvą. Paminklo architvare – lietuviškai ir latviškai užrašyta: „Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad žuvome gindami Tėvynę“. Taip jau atsitiko, kad baigus tvarkyti paminklą, dailininkas Stasys Stanišauskas iš Červonės grįžo į Kauną, o P.Jakštas su Garška dar užtruko, nes norėjo sutvarkyti kapus ir atsisveikinti su talkinusiais darbininkais. Kitą dieną jiems grįžtant namo ir pravažiuojant vienkiemį tarp Eglainės ir Šederės, iš kiemo išbėgęs žmogus pasiteiravo, ar jie ne lietuviai, ir parodė vieną labai svarbią vietą.
„Lauke yra palaidotas Lietuvos kareivis ir ten naktimis vaidenasi“, – taip aprašo P.Jakštas savo prisiminimus. Pakeleiviai nenorėjo patikėti, nes toje vietoje augo baltalksniai. Tačiau atkasę – jie rado žuvusio kareivio palaikus ir susidėję į šeimininko atneštą maišą palaidojo Červonkos kapinėse. To kareivio atminimui Kaune buvo ruošiamas didingas renginys, todėl buvo nuspręsta Nežinomo kareivio palaikus iš Červonkos perkelti į Kauną. Šiam tikslui įgyvendinti reikėjo gauti Latvijos valdžios leidimą. Kadangi tam buvo mažai laiko, P. Jakštas sumanė palaikus parvežti kontrabanda.
Vaizdžiai P.Jakštas aprašo šį įvykį: „Parašiau laišką į Eglainę Kupšanui, kuris dalyvavo užkasant tuos palaikus ir klausiu, ar nesutiktų tai slaptai pernešti per sieną dėžutę su kaulais ir palikti ją netolimoje Noreikių geležinkelio stotelėj pas pasienio apsaugos policijos baro viršininką. Už tai pažadėjau 50 litų. Jis tuojau sutiko…Kupšanas pernešė palaikus diena anksčiau. Policijos viršininkas buvo išvykęs, todėl Kupšanas maišą paliko pas šeimininkę. Kitą rytą šeimininkė, kaip ir visos Adomo ir Ievos dukterys, nesitverdamos smalsumu išėmė iš maišo dėžutę ir atidarė, O siaube! Vietoje kontrabandinių prekių išvydo žmogaus griaučius. Žaibo greitumu žinia pasklido ne tik stotelėje, bet ir jos apylinkėse. …Geležinkeliečiai suko galvą, ką krašto apsaugos ministerija sugalvojo vežti…“
Iškilus šiam nesusipratimui, Kauno krašto apsaugos ministerija atsiuntė vagoną. Į karstą buvo įdėti nežinomo kareivio palaikai, prikaltas pintų gėlių vainikas – kryželis. Vyrai pagarbiai nusiėmė kepures, moterys šluostėsi ašaras. Iš Daugpilio (Latvija) atėjo keleivinis traukinys, prie kurio prikabino vagoną su Nežinomo kareivio palaikais, kurie iškeliavo į Kauną. Garvežys trim ilgais švilpimais pagerbė nepaprastą keleivį.
Iš Kauno geležinkelio stoties Nežinomojo kareivio karstą nulydėjo į Įgulos šv. Mykolo Archangelo bažnyčią (Soborą). Iškilmingos laidotuvės įvyko per Kariuomenės šventę, lapkričio 23-ąją kartu su Vytauto Didžiojo muziejaus naujųjų rūmų atidarymu.
Valstybės prezidentas prie lafeto padėjo gėlių vainiką, kitą vainiką nuo kariuomenės atnešė Karininkų Ramovė. Duobę pašventino ir laidojimo apeigas atliko arkivyskupas P.Karevičius. Vytauto Didžiojo muziejaus bokšte nuaidėjo trimito garsai, virš bokšto suplevėsavo valstybine vėliava. Visi orkestrai grojo maršą, o po jo – himną. Skambino Laivės varpas. Kariuomenės daliniai, šauliai ir organizacijų atstovai praėjo pro nauji supiltą kapą su nuleistomis vėliavomis.
Šalia paminklo žuvusiesiems pastatyti septyni iš įvairių Lietuvos vietų atgabenti kryžiai. Priešais paminklą sumūrytas akmeninis aukuras sukrautas iš lauko atmenų, surinktų ir atvežtų iš tų vietų, kur vyko kautynės su priešais.
Prie paminklo buvo sukrautas akmeninis aukuras, su Amžinąja ugnimi – pagarbos ir atminimo ženklu žuvusiems už Lietuvos laisvę – ir lotynišku užrašu „REDDE, QUPD DEBES“ (Atiduok, ką privalai).
Įsidėmėtini tose istorinėse iškilmėse Lietuvos Prezidento pasakyti žodžiai: „Nežinomo kareivio kapui lenkiasi ne tik savieji, bet ir svetimieji (…). Tas kapas ne tik tautiškosios, bet ir visuotiniškos pagarbos yra vertas”. Lygiai po trijų dienų ant šio kapo vainikus padėjo švedų mokslininkai – prof. Sigurdas Curmanas ir doc. Adolfas Schuckas.
Taigi lietuviai, kaip ir anglai, nežinomo kareivio palaikus surado kitoje šalyje (anglai Prancūzijoje, lietuviai – Latvijoje), atgabeno geležinkeliu (anglai atplukdė laivu), „apnakvydino” Įgulos bažnyčioje (Sobore), pristatė į laidojimo vietą lafetu.
Nežinomo kareivio kapo likimas po Antrojo pasaulinio karo ir jo atkurimas Nepriklausomybės metais
Per SSRS ir Vokietijos okupacijas labai nukentėjo muziejaus sodelis, kuris buvo naikinamas po truputį, bet nuolat. 1940–1944 m. uždraustos apeigos ir ceremonijos, skambinimas Laisvės varpu, kariljonu, užgesinta aukuro ugnis prie Nežinomojo kareivio kapo, bokšte nebuvo kabinama Lietuvos vėliava. 1950 m. sunaikinta Laisvės statula, Nežinomojo kareivio kapas, kitos skulptūros.
Tačiau atėjo Lietuvos Atgimimas. Pagal architekto Algimanto Sprindžio projektą sodelis buvo pradėtas atkurti. 1989-ųjų vasario 16-ąją iškilmingai atidengta Laisvės statula. Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ atstatytas 1990 metų vasario 16 dieną. Nežinomojo kario palaikai perlaidoti 1990-ųjų lapkričio 23 -ąją. Į savo ankstesnes vietas sugrįžo tautos didvyrių paminklai. 1998 m. lapkričio 23 d. atkurta Žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kripta.
Ar tinkamai yra pagerbiamas Nežinomo kareivio kapas?
Ir šiandien, kiekvieno oficialiai atvykusio užsieniečio pagarba, padėti vainiką prie Nežinomojo kareivio kapo. Tačiau ši tradicija Lietuvoje po truputį laužoma …ne be mūsų Prezidentūros bei Užsienio reikalų ministerijos „pagalbos”…
Tikrąjį lietuvių tautos ryžtą ir pasiaukojimą parodė 1991 m. sausio 13-osios įvykiai, kurie pareikalavo nemažai aukų: apie 700 žmonių buvo sužeisti, 14 žuvo. Tai – Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius.
Todėl suprantama, kad Laisvės gynėjų dienos proga – sausio 13-ąją Vilniuje pagerbiami žuvusieji, nors ir ne visi tenai palaidoti.
Tačiau ar Vasario 16-osios minėjimas prasideda pagerbiant visus žuvusius karius prie Nežinomo kareivio kapo?
Ne. Tačiau, kai mūsų Prezidentė ar Ministras pirmininkas nuvyksta į kaimyninę šalį, jie privalo padėti vainiką prie tos šalies Nežinomo kareivio kapo. O kai atvyksta pas mus svečiai, ar kas jiems tai pasiūlo?
Ne. Atsakymas aiškus: Nežinomo kareivio kapas yra ne Vilniuje, o Kaune.
Tai nepagarba mūsų valstybei, mūsų šaliai, mūsų žmonėms, žuvusiems už Tėvynę.
Būtina atgaivinti tradiciją. P:rezidente, įveikusi 100 km atstumą, vasario 16-ąją turėtų atvykti į Kauną ir padėti vainiką prie Nežinomo kareivio kapo.
„Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami Tėvynę“
Tai lyg žuvusiųjų testamentas, kuris neturi būti pamirštas, bet vykdomas!
P.S. Mūsų svetainės „Komentaruose” prof. Aleksandras Vitkus pristato pasaulio miestus, kuriuose
yra paminklai, skirti Nežinomajam kariui
Nuotraukoje: Komentarų autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, prof. Aleksandras Vitkus
Vladimiro Beresniovo nuotr.