Populiarusis Lietuvos televizijos žurnalistas Algimantas Čekuolis, kurio vedamų laidų žiūrėjimas dešimtims tūkstančių žmonių buvo tarsi būtinas savaitgalio ritualas, per kelias dienas pavirto didžiausiu tautos priešu. Įniršį sukėlė pono Čekuolio veidas, keliskart kasdien per visus šalies televizijų kanalus kviečiantis balsuoti referendume dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos.
Parsidavė ir dar sielą velniui pridėjo…
Tiesą sakant, man daug labiau patiktų, kad p. Čekuolis balsuoti referendume kviestų ir argumentus už branduolinės jėgainės statybą pateiktų savais, jo auditorijai įprastais žodžiais. O ne taip, kad atrodo, jog cituoja reklaminį VAE prospektą. Dar labiau patiktų, kad žurnalistai, juo labiau šios profesijos veteranai ir autoritetai, būtų toji visuomenės dalis, kuriai būtų būdingas kritinis mąstymas ir jie nedalyvautų valdžios rengiamose propagandos akcijose.
Kita vertus, banaliai kaltinti jį parsidavus – veidmainystė. Televizijos veteranas turi armijas savo gerbėjų, net mylėtojų, bet netrūksta ir nedraugų, ir kritikų. Tačiau daugiau nei per du dešimtmečius niekados negirdėjau, kad jo pėdsakai atsiduotų pinigų kvapeliu. Kitaip tariant, p. Čekuolis – žinomas aštrių pojūčių mėgėjas, tačiau įsivaizduoti jo akis aptemus dėl siūlomoje reklamos sutartyje įrašytos keturženklės ar penkiaženklės sumos, todėl sėdus prieš kamerą kalbėti tai, apie ką galvoja priešingai, man panašu į haliucinaciją.
Kritikai, nesulaukę p. Čekuolio paaiškinimo dėl poelgio motyvų, atmeta prielaidą, kad reputaciją užsitarnavęs profesionalas gali tiesiog ryžtis ją sudeginti dėl valstybės, kurioje gyvena ir kurios pilietis jis yra, intereso. Matydamas, kokia beprotybė Lietuvoje ima vyrauti. Visagino projektas – sudėtingas, rizikingas, brangus. Tačiau apie jį nėra diskutuojama. Aplink jį tvyro politinis, mitologinis, paranojinis kliedesys.
Paradoksas: summa summarum referendumą VAE klausimu mums visiems inicijavo ir padovanojo marginalinė Krikščionių partija, kuri kelias vietas šiame Seime turėjo tik dėl į krūvą susibūrusių politinių perbėgėlių, o kitos savaitės rinkimuose neturi jokių galimybių surinkti bent vieną ar du procentus rinkėjų balsų. Savo pačios politinėse pakasynose nusinešdama į nebūtį ir projektą, kurį ekspertai pristato kaip geriausią kada nors parengtą Nepriklausomybės laikais. Kelerius metus procesą stebėjęs iš šalies galiu tvirtinti, kad popierinius VAE pagrindus sudėjo bene labiausiai kvalifikuotų vadybininkų ir specialistų komanda (politikų čia, deja, neturiu galvoje), kada nors dirbusi valstybės kapitalo kontroliuojamame sektoriuje. Tik tam, kad Vidmantas Žiemelis ir Gediminas Vagnorius iki pat savo paskutinių dienų politikų girtųsi jį numarinę.
„O jeigu, neduok Dieve, koks „force majeure“… Tuo metu šimtakilograminiai kilbukai suris visas antis Neryje, briedžiai su dviem galvom ir teniso rakete užpakalyje bėgios laisvi po Sereikiškių parką… Nemanau, kad norime tokio naujo Vilniaus herbo. Ir aš visiškai netrokštu, sėdėdamas namie ir romantiškai žvelgdamas pro langą į žaižaruojantį saulėlydį, šakute lėkštėje gaudyti šimtakojus cepelinus su trimis labai labai liūdnomis, ašarotomis akimis. Aš jau ne toks greitas, tad visada likčiau alkanas. O tu?“ – interneto vartuose „15min.lt” klausia įžymusis dizaineris Aleksandras Pogrebnojus. Nebūtų visuotinės beprotybės, net statistinis lietuvis įtartų, kad p. Pogrebnojus savo opusą rašė gerokai padauginęs, o dabar, siūlydamas tokią „moksliškai“ pagrįstą tikimybę, šiandien šou verslo ryklys už p. Čekuolį populiaresnis.
Brangesni už „parsidavusį Čekuolį“ „subalamūtintoje“ lietuvio sąmonėje ir prieš kelias savaites kankiniais tapę baltarusių „žalieji“, kuriuos pasienio kontrolės poste namolio pasiuntė Lietuvos valdžia. Ji kaimyninės šalies aktyvistams tokiu būdu leido suprasti, kad dėl VAE reikalo lietuviai pajėgūs apsispręsti be užsienio pagalbos.
Kalbant apie užsienio „pagalbą“ – išvis prasmek: Rusijos koncerno „Rosatom“ kontroliuojamų Rusijos ir Baltarusijos „žaliųjų“ sąjungininkai Lietuvos Seime – mūsų tautininkai. Tarsi neskaitytų kaimyninėse šalyse leidžiamos spaudos: rusų ir baltarusių žalieji, prieš kelis mėnesius Vilniuje (!) kartu su mūsų tautininkais priėmę deklaraciją „Už nebranduolinį regioną“, jau seniai nekritikuoja nei Kaliningrade, nei Baltarusijoje „Rosatom“ renčiamų branduolinių jėgainių. Jų taikinys – VAE. Kaliningrado „žaliųjų“ lyderis ir mūsų tautininkų partneris Michailas Kostiajevas rusų žiniasklaidoje piktinosi, esą Lietuvos spaudoje vadinamas Kaliningrado jėgainės priešininku (jis esą tik referendumo dėl jos statybos organizatorius). Jeigu mūsų tautininkai sugebėtų analizuoti giliau, pastebėtų, kad opozicija Rusijos ir Baltarusijos sąlygomis gyvena kitaip. Sėdi tikruose, o ne numanomuose kalėjimuose ir oficialios žiniasklaidos yra ignoruojama.
VAE – Lietuvos galimybė atrasti sau vietą globalioje rinkoje. Nė viena valstybė regione (nesvarbu – Rusija, Baltarusija, Švedija, Lenkija) dėl skirtingų priežasčių nėra suinteresuotos, kad elektrą Lietuva gamintų pati. Visi Lietuvoje nori elektrą parduoti. Taip pat ir latviai su estais. Tačiau, skirtingai nuo kitų, jie turi kitą interesą: norėdamas išlikti reikšmingas gamintojas bent jau šiame regione, privalai būti didelis ir turėti skirtingus elektros gamybos šaltinius. Todėl latviai (turėdami gana ribotus vandeniu ir dujomis varomus generatorius) su estais (jų degiaisiais skalūnais varomos jėgainės gali „lūžti“ dėl Europos klimato politikos normų) svarsto galimybę dalyvauti Visagino projekte.
O mes – pasakodami pasakas apie šimtakilograminius kilbukus dar kviečiame užsienio „žaliuosius“ pasinaudoti mūsų iškovotos ir išsaugotos laisvės galimybėmis ir sužlugdyti Lietuvos ūkio konkurencingumo pastangas. Tikiuosi, aš suprantu p. Čekuolį…
Nuotraukoje: Komentarų autorius – vilnietis žurnalistas, „Verslo žinių” apžvalgininkas Rytas Staselis