Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas Jonynas, Vilniuje paėmęs į rankas “Nemuną”, nustebęs pasakė:”Nežinojau, kad jis bus toks”. Rašytojas, Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininkas Petras Palilionis irgi nebuvo girdėjęs, kad “Nemunas” bus kitoks. LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis sakė: “Dar prieš savaitę kalbėjausi su kolege, Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininke, “Nemuno” vyr. redaktoriaus pavaduotoja Gražina Petrošiene, tačiau ir ji neišdavė tos “paslapties”… 2012 metų lapkričio 15-28 d. “Nemunas” (Nr.40-41) jau ne laikraštis, o žurnalas, kuris per pusę perlenktas – toks, kaip 1967 metais, kai jis buvo pradėtas leisti Kaune. Per 45 metus keitėsi ne tik leidinio formatas. 2004 metais žurnalas tapo Kauno kultūros ir meno savaitraščiu. Šiandien 32 puslapių „Nemunas” vėl grįžo į pirmykščią savo vagą. Sveikinam! Puiku!
Gal dvisavaitiniam žurnalui dabar bus dosnesnis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, Kauno miesto savivaldybė ir rėmėjai? Pagaliau, gal ir prenumeratorių bus kur kas daugiau? Juk laikraščiai seniai skęsta spaudos kioskuose nuo vienas už kitą spalvingesnių žurnalų, skirtų viskam, bet ne kultūrai!
Naujo „Nemuno“ žurnalo viršelis pasipuošė raudona – pačia energingiausia spalva, nes tokie yra prancūzų dailininko Gilleso Vuillardo, tapiusio Niujorką, piešiniai. Galerijoje „Kauno langas“ atidarytą šio dailininko tapybos darbų parodą pristato Audronė Meškauskaitė. O Vėtrė Liokaitė rašo apie Luanos Stebulės (prieš 50 metų gimė Vilniuje, 20 metų dailininke dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre) jubiliejinę parodą, surengtą Kauno menininkų namuose.
Be „Galerijos“ žurnale yra taip pat skyriai „Jaunieji“ (jis ypač gausus),„Architektūra“, „Kinas“, „Teatras“, „Muzika“, „Sukaktis“, „Vyksmas“, „Kampas“ ir kiti. Solidu. Profesionalu. Įdomu!
„Nemune“ trūksta tik „Publicistikos“. Ne dėl to, kad leidinio vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas yra Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys, pelnęs pripažinimą už savo poeziją („Poezijos pavasario“ laureatas) ir publicistiką. Už esė knygą „Gyvenęs ir mūsų gyvenimus“ (apie kunigą ir poetą Ričardą Mikutavičių) jis tapo Vytauto Gedgaudo ir Kauno meno kūrėjų asocicijos premijų laureatu. Publicistiniu žodžiu reikia ir būtina nuolat rašyti apie artėjančias kultūros, meno „laidotuves“ laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, apie jos piliečių susvetimėjimą, turto troškimą ir dvasinių vertybių praradimą. Temų ir problemų aibės yra ir redaktoriaus Viktoro Rudžiansko kiekvieno numerio skilčiai…Gal žurnale, pagaliau, ją pamatysime?Gerai, kad žurnale yra „Nemuno“ svetainė. Šį kartą jos svečias – Kauno miesto tarybos narys, kultūros komiteto pirmininkas Aušrys Kriščiūnas. Pokalbį su juo Gražina Viktorija Petrošienė pavadino „Apie duobes ir santaką“. Pašnekovas meta akmenėlius ir į kūrėjus bei miesto kūrybines sąjungas. Jos, pasak A.Kriščiūno „primena kolchozus…“ (Gaila, kad jis dar nebuvo Kauno menininkų namuose, kur vyksta „Menapolio“ renginiai, po kurių gal pakeistų savo nuomonę ir apie eilinius „kolchoznikus“?)
Galima pritarti ar nepritarti kultūros komiteto pirmininkui, bet reikia išdrįsti ir visiems į akis pasakyti: anie (atmetant ideologiją) kolūkių pirmininkai, partijos CK, miestų ir rajonų sekretoriai, vykdomųjų komitetų vadovai labiau, negu dabartiniai vadukai, mylėjo ir gerbė knygą, teatrą, kiną, muziejų. Jie suprato, ką duoda žmogui – kultūra! „Nemuno“ žurnale, vėl būk toks, kaip geriausiais savo gyvenimo metais! Skelk kibirkštį mūsų širdyse ir surambėjusiose galvose!…
Nuotraukose: „Nemunas”, vėl tapo žurnalu, nors metrikoje jis dar „savaitraštis”.