LIETUVOS ŽINIASKLAIDOS ENCIKLOPEDIJA (1988-2023) rašo: ,,Marčiulionis Antanas (1943 01 25) Serijai (Lazdijų raj.), žurnalistas, redaktorius. Baigė 1973 metais VU žurnalistiką. Laikr. ,,Vakarinės naujienos“ , ELTA koresp., dienraščio ,,Tiesa“ koresp. Kauno apskrityje. Dienraščio ,,Kauno diena“ sk.vedėjas. Laikr. ,,Vakarinis Kaunas“, ,,Mano verslas“, ,,Kauno kraštas“ red. Ir leidėjas, laikr. ,,Verslumo dvasia“ red., išleido savo kūrybos rinktinę ,,Pamatuok mūsų kaltes, gyvenime“ (2015), LŽS narys nuo 1973 metų.“
Mūsų svetainei www.kaunozurnalistai.lt Antanas Marčiulionis pateikė savo prisiminimus iš praeities…
Kaip sakoma, satyrikas yra visur ir visada satyrikas. Sutikau tąkart rašytoją a.a. Aleksą Dabulskį (2024-ųjų balandžio 10-ąją jam būtų sukakę 90 metų). Šį tą šnektelėjom, o atsisveikinant Aleksas sako: „Tai matai kaip nuvairavai savo laikraščius – leidai į pasaulį ir marinai…“. Beliko tik rankomis skėstelėti: „Geriau neprimink senų skaudulių…“. Deja, taip viskas susiklostė…
Apmaudu, bet neeilinis atvejis. Juolab žurnalistui, kuriam iki tol viskas sekėsi pakankamai neblogai. Dar be aukštojo išsilavinimo pakviestam dirbti į „Vakarinių naujienų“ redakcijos Kauno skyrių (1966m.), po trijų metų išėjusiam į „paaukštininimą“ ELTA spaudos agentūroje, vėliau priimtam į išsvajotą „Kauno tiesos“ kolektyvą skyriaus vedėjo pareigoms, aštuonerius metus dirbusiam su didžiulę patirtį turinčiais „Tiesos“ respublikinio dienraščio „flagmanais“…
Ką padarysi, jeigu, atkūrus nepriklausomą Lietuvą, užvaldė mintys ir pačiam būti nepriklausomam: įsteigti uždarą akcinę bendrovę laikraščio „Vakarinis Kaunas“ leidybai. Tada ir palikau „Kauno diena“ jau pavadinto laikraščio redakciją. Maniau, jeigu žurnalistinės patirties sočiai, su viskuo kitu susitvarkysiu. Bereikia, kaip tada atrodė, susirasti savo sumanymui pritariančių žurnalistų ir laikraštį norinčių paremti verslininkų. Juolab, kad tik ką prasidėjęs naujasis laikmetis dažną mūsų praturtino optimizmu.
Jo nestigo ir tiems dviems kolegoms (įmonėse dirbusiems specialistams), su kuriais steigėme UAB „Atžala“(1991m.). Į naujo laikraščio redakciją atėjo žurnalistai Aušra Šuopytė, Bronius Juršė, Petras Katinas, Vilma Asadauskienė, rašytojas Viktoras Rudžianskas, Irena Petraitienė, Jonas Šėgžda, Rima Lipšienė, Remigijus Andriušis, Romas Belovas, pedagogas Povilas Kuprys, rašytojas Augustas Tamaliūnas, dailininkas Andrius Deltuva, fotografas Vladas Žirgulis. Komercijos direktoriaus pareigoms pasikviečiau apsukrųjį kolegą Zenoną Kamarūną, nemažą įtaką turėjusį „Vakarinio Kauno“ leidybai…
…Pas metalu prekiaujančios firmos vadovą užsukau būtent Zenono rekomenduotas. „Aaa…, Marčiulionis. Geru žodžiu tave Kamarūnas mini. Sėsk, pašnekėsim. Kiek suprantu, paramos reikia? – tiesiai šviesiai išrėžė man nematytas, gerokai už mane jaunesnis verslininkas. – Bendrausim ir bus parama, bus popieriaus, pinigėlių atlyginimams. Kol prasigyvensit… Zenius sakė, kad ir patalpų reikia, ir automobilis būtų neprošal“.
Sėdėjau kvapą užgniaužęs ir nežinojau kaip į tai reaguoti. „Senamiestyje, Daukšos gatvėje, jau baigiamas restauruoti erdvus pastatas. Vietos turėsit sočiai. O man svarbu, kad reikiami žmonės žinotų, jog turiu savo laikraštį…“, – greitakalbe bėrė kabineto šeimininkas.
Turbūt nesunku įspėti, kaip šią žinią sutiko viename nuomojamame kambaryje vos sutelpantis kolektyvas. Po nepilno mėnesio su šiuo verslininku ir Z. Kamarūnu jau žvalgėmės po Kęstučio gatvėje (ne Daukšos) baigiamas remontuoti aukštalubes keturių kambarių patalpas. Iš partnerio ofiso parsigabenome didžiąją dalį reikalingų baldų, kompiuterius. Į spaustuvę keliavo jo parūpintas laikraštinis popierius, kas mėnesį gaudavome atlyginimus. Nors apie automobilį firmos vadovas daugiau neužsiminė, tuo, ką įsigijome, džiaugėmės kaip vaikai, gavę laukiamų žaislų.
Žinoma, per tą „Vakarinio Kauno“ leidybinį laikotarpį buvo visko. Nors rėmėjo dosnumas džiugino ir stebino, stengėmės, kad tos „labdaros“ reikėtų kuo mažiau. Laikėmės taip, kaip ir dažnas vieno ar kito verslo išlaikomas leidinys. Buvo smagu skaityti vis labiau pavykusius kolegų rašinius, skaitytojų padėkas už padėtą išspręsti didesnę ar mažesnę problemą.
(Bus tęsinys)
Nuotraukoje: Andriaus Deltuvos draugiškas šaržas pirmųjų „Vakarinio Kauno“ leidybos metinių proga.
