Vytautas Kudaba, advokatų profesinė bendrija „Constat“
Skaitmeniniame amžiuje, kai informacija sklinda greičiau nei bet kada anksčiau, žiniasklaidos priemonės, būdamos vienos pagrindinių informacijos sklaidos šaltinių arba kaip jas pavadintų Europos Žmogaus teisių teismas (EŽTT) – „visuomenės sarginiais šunimis“, gali laisvai formuoti įvairius naratyvus, daryti įtaką nuomonėms ir netgi paveikti politinius rezultatus. Tačiau su šia galia ateina ir didžiulė atsakomybė – užtikrinti, kad skleidžiama informacija būtų tiksli ir patikima.
Pasak EŽTT, žurnalistinio sąžiningumo pagrindas yra tvirtas žiniasklaidos priemonės įsipareigojimas veikti sąžiningai, kuo įmanoma labiau laikytis tiesos bei subalansuoto įvairių istorijų pateikimo (pavyzdžiui, žr. 2010 m. EŽTT sprendimą byloje Yordanova ir Toshev prieš Bulgariją). Todėl kiekviena žiniasklaidos priemonė neabejotinai privalo tikrinti visą informaciją prieš ją skelbiant. Juk tam tikrų straipsnių, laidų ar pranešimų esmė yra ne tik informacijos perdavimas, bet ir jos patvirtinimas – procesas, kurio metu nepagrįsti teiginiai atskiriami nuo patikrintų faktų. Tokia žiniasklaidos priemonių praktika užtikrina, kad žiniasklaida išliktų patikimu informacijos šaltiniu, kuris yra gyvybiškai svarbus piliečiams demokratinėje valstybėje.
Dėl minėtų visuomenės raidos procesų, vienas didžiausių rizikos veiksnių tinkamam žurnalistinės etikos įgyvendinimui yra nepakankamo informacijos patikrinimo rezultatas – dezinformacija, kuri gali pakirsti visuomenės pasitikėjimą pačia žiniasklaidos priemone, supriešinti bendruomenes ir netgi pažeisti asmens garbę ir orumą. Istorinių ir šiuolaikinių pavyzdžių gausu: nuo klaidingų pranešimų apie sveikatos krizes iki melagingų pasakojimų, skatinančių politinius neramumus ar nepagrįstą nepasitikėjimą politikais, skleidimo. Kiekvienas toks atvejis primena, kad žiniasklaida gali pakenkti, kai atsisakoma deramo kruopštumo.
Teisinė sistema ir aktuali EŽTT praktika
Žiniasklaidos priemonės veikia sudėtingoje teisinėje sistemoje, kurios pagrindines taisykles iš esmės diktuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. EŽTT daugelyje bylų kruopščiai nubraižė žiniasklaidos laisvės ribas, pastoviai pabrėždamas ne tik minėtų ribų platumą, bet ir žiniasklaidos priemonės pareigą gerbti tiesą bei paisyti visuomenės interesus. Svarbiose bylose, tokiose kaip, pavyzdžiui, Handyside prieš Jungtinę Karalystę (1976 m.), pabrėžiamas principas, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti ir ji saistoma įvairiomis pareigomis bei atsakomybėmis. Panašiai ir byloje Delfi AS prieš Estiją (2015 m.) pabrėžta žiniasklaidos atsakomybė už vartotojų sukurtą turinį, pabrėžiant ir budrios turinio stebėsenos būtinybę. Šios bylos, be kita ko, iliustruoja niuansuotą EŽTT požiūrį į žiniasklaidos atsakomybę, pasisakant už pusiausvyros užtikrinimo būtinybę vertinant žiniasklaidos priemonės veiksmus.
Vertinant skambius teismo pasisakymus bylose, susijusiose su saviraiškos laisve, kyla eilė klausimų dėl jų įgyvendinimo: kas yra laikoma tinkamu informacijos paskleidimu? Kaip kruopščiai žiniasklaidos priemonė turi tikrinti informaciją? Ir kas gi tas subalansuotas istorijos pateikimas? Atsakymai į šiuos klausimus gana stipriai priklauso nuo konkrečios faktinės situacijos bei skleidžiamos informacijos rūšies. Jei kalbame apie informacijos, grįstos įvairiomis nuogirdomis, paskleidimą (gana būdinga informacinio pobūdžio žiniasklaidai ar įvairioms tinklalaidėms), Europos žmogaus teisių teismas byloje Fedchenko prieš Rusiją (2018 m. nurodo, kad tokia informacija pripažįstama nepažeidžianti garbės ir orumo, tik jeigu tiksliai taip ir perteikiama, t. y. ne kaip faktas, o kaip prielaida, nuomonė ir panašiai. Būtina pabrėžti, kad šis standartas netaikomas, jeigu žiniasklaidos priemonė perduoda tam tikros srities eksperto nuomonę, kaip, pavyzdžiui, byloje Bladet Tromsø ir Stensaas prieš Norvegiją (1999 m.). Tačiau, referuojant į aukščiau nurodytą laidų rūšį, gana sunku įsivaizduoti gandų ekspertą.
Kalbant bendresniais teiginiais, panašu, kad istorija (informacija) laikoma pateikta subalansuotai ir tinkamai, kai ji teikiama kritiniame kontekste, pateikiant ne tik konkrečią informaciją, bet ir bendrinio pobūdžio informaciją apie tiriamą problemą, reiškinį ir panašiai. Iš esmės, paskleistos informacijos turinys turi leisti skaitytojui/žiūrovui laisvai sudaryti nuomonę apie perteikiamus faktus, tokiais atvejais paskleista neigiama, kad ir kruopščiai nepatikrinta informacija, nėra pripažįstama nei žurnalistinės etikos, nei garbės ir orumo pažeidimu (pavyzdžiui, žr. 2000 m. EŽTT sprendimą byloje Bergens Tidende ir kiti prieš Norvegiją arba 1993 m. EŽTT sprendimą byloje Jersild prieš Daniją). Pabrėžtina, kad esminė subalansuoto informacijos pateikimo dalis, pasak EŽTT, yra galimybės asmeniui, apie kurį yra paskleista informacija, „apsiginti“ sudarymas. Asmuo, prieš kurį paskleista informacija, laikomas turėjusiu galimybę apsiginti, jei iš žiniasklaidos priemonės gavo pasiūlymą paneigti ar pakomentuoti paskleistą informaciją ir turėjo objektyvią galimybę tai padaryti. Pastaroji sąlyga, dėl objektyvios galimybės paneigti paskleistą informaciją, suprantama itin plačiai, teismas šioje vietoje net nustato pozityvią pareigą tam tikrų profesijų atstovams, pavyzdžiui, daktarams konsultuotis su pacientais dėl profesinės paslapties atskleidimo siekiant paneigti paskleistą informaciją.
Pasak EŽTT, žiniasklaidos priemonės (žurnalisto) nubaudimas už pagalbą skleidžiant kito asmens teiginius ženkliai apsunkintų žiniasklaidos vaidmenį nagrinėjant visuomenei svarbius klausimus ir neturėtų būti taikomas, nebent tam būtų itin svarių priežasčių. Kaip gi apibrėžiamos itin svarios priežastys tokio pobūdžio bylose? Iš esmės niekaip, EŽTT, priimdamas sprendimus komentuojamo pobūdžio bylose, nedaro nuorodų į tai, kas laikytina svariomis priežastimis. Taip pat nenustato jokių kriterijų šioms priežastims nustatyti, nepaisant blanketiško pasakymo, kad jos nustatomos atsižvelgiant į individualias kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Vertinant truputį plačiau, mano nuomone, svariomis priežastimis gali būti laikomi atvejai, kai kyla grėsmė nacionaliniam saugumui, kurstoma smurtauti. Tokią išvadą galime daryti atsižvelgiant į EŽTT sprendimą byloje Ceylan prieš Turkiją, nors sprendimas ir buvo peticijos pareiškėjo naudai (pareiškėjas teigė, kad jo saviraiškos laisvė buvo apribota), teismas pabrėžė galimybę apriboti saviraiškos laisvę nacionalinio saugumo sumetimais, tiesiog Turkija šioje byloje tai padarė labai neproporcingai.
Žiniasklaidos priemonių geroji praktika
Reaguodamos į dezinformacijos skleidimo keliamus iššūkius ir pasekmes, pažangios
žiniasklaidos priemonės turėtų stiprinti savo tikrinimo procesus. Faktų tikrinimo padalinių steigimas, skaitmeninės šaltinių tikrinimo priemonės ir partnerystė su ekspertų tinklais palaipsniui tampa standartine praktika. Šios priemonės, kartu su įsipareigojimu užtikrinti sąžiningą informacijos sklaidą, stiprina žiniasklaidos priemonių patikimumą ir prisideda prie labiau informuoto viešojo diskurso. O kai žurnalistinės etikos nesilaikoma, teisiškai įvertinus konkretaus atvejo aplinkybes, be kita ko, vadovaujantis aukščiau išdėstytais kriterijais, gali būti perspektyvu kreiptis į teismą dėl žalos savo garbei ir orumui ar dalykinei reputacijai atlyginimo.
