(Tęsinys, pradžia 2024 04 15)
Laikraščio ,,Vakartinis Kaunas“ platinimas į priekį stūmėsi vėžlio tempu. Apie tiražo didinimą negalėjo būti net kalbos. O mūsų bendrovės reklamos agentai, sugrįžę iš firmų, kuriose bandė tartis dėl skelbimų, kalbėjo tą patį: „Žmonėms užtenka plačiau skleidžiamų, gerai žinomų laikraščių“.
Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad per tą nemažą laiko tarpą (beveik ketverius metus) „Vakarinio Kauno“ įsiūbuoti nepavyks. Juk per tą laiką redakcijos gretas papildė tokie žinomi žurnalistai kaip Venantas Butkus, Henrikas Labanauskas, Benjaminas Žulys…Gerokai išaugo nuo pirmųjų laikraščio leidimo dienų dirbančių kolegų kūrybinis meistriškumas. Dienraštis tapo dvigubai talpesnis (8 puslapių). Atsirado nemažai naujų rubrikų, žanrų, temų.
Ir koks sutapimas: vis dažniau nuotaiką pradėjo gadinti dėl laikraštinio popieriaus stygiaus nesutarimai su spaustuve. „Kiek mes galime savais pinigais dengti jūsų bėdas?“ – tąkart, iškviestas į šią įmonę, išgirdau rūstoką direktoriaus balsą. „Kaip tai jūsų pinigais?“ – nustebęs klausiau pašnekovo. „Jūsų rėmėjų vadas prašė redakcijos tokiomis žiniomis neerzinti. Žadėjo pats viską sutvarkyti, bet jau kuris laikas niekas telefono ragelio nekelia“. Pokalbis baigėsi žinia, kad laikraštis daugiau nebus spausdinamas.
„Bandykit, brolau, verstis be mūsų pagalbos. Turime rimtų problemų“, – tepasakė šiaip taip pasiektas energingasis mūsų rėmėjas. Bet padėkoti jam už pastangas neužmiršau. Netrukus sužinojau, kad į šio verslininko valdas vieni po kitų ėjo teisėsaugininkai. Taip ir „nuskendome“ kartu su šia bendrove, teisės specialistai ne itin maloniai pašnekino ir mane.
Stebėjausi, kaip po tokios nesėkmės kūrybiškiausi kolegos siūlė ieškoti „kažkokių“ variantų kito laikraščio leidybai: „Juk visa tai, kuo darbe gyvenome iki šiol, galime kuo puikiausiai panaudoti. Nepavyko dabar, gal pavyks sekantį sykį“.
Optimistinį kolegų pasiūlymą svarsčiau keletą savaičių. Nors jis atitiko ir mano mintims, nevykusi pamoka su „Vakarinio Kauno“ leidyba privertė daug ką pergalvoti. Bet nežinau kaip viskas būtų susiklostę, jeigu ne pažįstamo UAB „Marimeka“ vadovo, Kauno pramonininkų asociacijos prezidento telefono skambutis: „Nerandu jūsų laikraščio. Nors apie pramonę, jos problemas mažai rašot, bet paskaityti tikrai yra ką“.
Išgirdęs apie mūsų nesėkmę, direktorius bandė paguosti: „Su tokiais darbuotojais neprapulsi. Jeigu daugiau vietos skirtumėt konfederacijos, jos įmonių veiklai, gal kažką sugalvotume. Atvažiuok – pakalbėsim…“.
Daug ką aptarėm. Pasakiau, jog bandom kurti visiškai kitokios pakraipos laikraštį, bet baisoka kad vėl neužšoktum ant to paties grėblio. „Užšoksit, beveik esu tikras, kad taip bus. Vienai verslo įmonei, kad ir labai sėkmingai dirbančiai, naują leidinį, greitai atvesti į sėkmingą rinką, manau, beveik nėra šansų. Reikėtų reorganizuoti dabartinę jūsų bendrovę, suburti grupelę akcininkų – įstatinis kapitalas turėtų būti solidokas…“, – verslininkiškai samprotavo didelę patirtį turintis įmonės vadovas.
Pažadėjo su kolegomis direktoriais pasikalbėti ir mane tokiems „žygiams“ paragino. Net nepatogiai pasijutau, nuo jo, atrodytų, elementarių patarimų. „O tu nepyk, – pajutęs mano savijautą, situaciją „taisė“ direktorius. – Duoną ilgus metus valgei iš žurnalistikos, iš publikacijų – dabar imiesi vadovavimo ekvilibristikos. Joje tiek plonybių, kad suklupti gali kiekviename žingsnyje“.
Kiekvieną „vizitą“ pas įmonių vadovus lydėjo nerimas, bet visur buvau sutiktas maloniai. Mažai kas prisidėti prie Kauno apskrities laikraščio leidybos atsisakė, bet pažadai pagalvoti ne itin guodė. Tie, kurie tapti būsimos bendrovės akcininkais sutiko, supratau jau yra kalbėjęsi su mano pažįstamu Kauno pramonininkų asociacijos prezidentu. Prišnekinom Jonavos „Achemos“, AB „Stumbras“, AB „Kauno baltija“, UAB „Kauno kotedžai“, Kėdainių chemijos gamyklos, AB „Šilkas“ vadovus, prisijungė UAB „Marimeka“.
(Bus daugiau)
