Žurnalistinė etika yra dirva, iš kurios auga tiksli ir kokybiška žiniasklaida. Ją būtina pažinti kiekvienam žurnalistui ar leidėjui, norinčiam dirbti profesionaliai. Kaip ir bet kuriam kitos srities specialistui, taip ir žurnalistui yra taikomos tam tikros darbo specifikos taisyklės, kurių, dėja, ne visada paisoma. Balandžio 20-ąją vykusiame Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Fridricho Eberto fondo seminare „Profesiniai žurnalistikos standartai propagandos ir fake-news akivaizdoje“ Kaune Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininkas Viktoras Trofimišinas dalijosi įžvalgomis apie svarbiausius reikalavimus žurnalistams.
Visu pirma buvo išskirti bendrieji žurnalistikos standartai, be kurių neįmanoma dirbti ir kuriems siūloma skirti daugiausia dėmesio:1. Atsakymo teisės užtikrinimas: neretai publikacijose, kuriose kritikuojami tam tikri asmenys, pamirštama juos pakalbinti ir leisti pasiaiškinti.
2. Nuomonių įvairovės užtikrinimas.
3. Kritiškas šaltinio vertinimas (ypač kalbant apie interneto šaltinius, kuriais naudojasi žurnalistas).
4. Atskirti informaciją nuo reklamos (ženklinti reklamą);
5. Naudotis ne mažiau kaip dviem šaltiniais;
6. Informuoti pašnekovą, kad jų pokalbis įrašinėjamas.
7. Draudimas patraukliai vaizduoti įvairias priklausomybes, pavyzdžiui, azartiniaus žaidimus.
8. Skirti viešojo ir privataus asmens kritikos ribas: nors ir žinome, kad viešo asmens kritikos ribos yra gerokai platesnės už privataus, tačiau jos nėra absoliučios.
9. Atsižvelgti į formuluojamo teksto kalbos kultūrą, nevartoti nepadorių žodžių.
10. Klaidingos informacijos tikslinimas.
Kalbant apie žurnalisto nepriklausomumą, aktualiausias aspektas šiandien – interesų konflikto vengimas. Interesų konfliktas dažniausiai egzistuoja žurnalistinės ir partinės veiklų sankirtoje. Kodekse numatyti niuansai, dėl kurių, dalyvaudamas visuomeninėje veikloje ar turėdamas kokių nors įmonės akcijų, žurnalistas gali išvengti interesų konflikto. Pasak Viktoro Trofimišino, interesų konfliktas dažniausiai yra susijęs su žurnalistika ir dalyvavimu politinėje partinėje veikloje.
Kaip teigia etikos komisijos pirmininkas, žurnalistas gali būti įsipareigojęs tik savo redakcijai, kurioje dirba, nes atstovaudamas politinei partijai jis jau įsipareigoja tarnauti kitam interesui. Kodekse teigiama, jog žurnalistai, vykdydami žurnalistinę veiklą, neturi prisiimti jokių kitų įsipareigojimų. Žurnalistinė veikla nėra suderinama su darbu valstybinėse ar valdžios institucijose. Niekas nedraudžia žurnalistui dalyvauti politikoje,tačiau tokiu atveju tenka rinktis. Rinkimų kampanijos laikotarpiu žurnalistas turi pasišalinti iš žurnalistinės veiklos.
Toliau V. Trofimišinas pereina prie kokybiško žiniasklaidos turinio aspektų. Ypač svarbios žurnalisto skelbiamos publikacijos, susijusios su garbe ir orumu: reikia labai atsargiai elgtis su anksčiau skelbta, bet nepasitvirtinusia informacija, kuri susijusi įtarimais (kaltinimais) asmeniui padarius nusikalstamą veiką. Jeigu egzistuoja poreikis paminėti tokią informaciją, būtina pabrėžti, jog ji nepasitvirtino. Tačiau poreikiui nesant, geriau tokios informacijos išvis neskelbti.
Kaip teigia komisijos pirmininkas, etikos kodekse yra atsiradusi nauja nuostata nepiktnaudžiauti drastiška informacija. Tai susiję ir su žiauriu elgesiu su gyvūnais. Publikuojant minėtą tekstą ar reportažą, būtina perspėti, kad informacija gali paveikti jautresnį vartotoją.
Etikos komisijos pirmininkas skatina būti ypač dėmesingiems tam tikro šaltinio atžvilgiu. Jeigu yra cituojama – būtina tai daryti sąžiningai. Tai yra ypač aktualu interneto šaltiniams, kuriais remiasi žurnalistai.
Anot V. Trofimišino, vis labiau aktualėja profesinis solidarumas. Etikos kodeksas skelbia, kad reiktų vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu. Kaip pavyzdys, kai viešojoj erdvėje vienas leidinys pradeda kovoti su kitu. Tai susiję su antrąja nuostata nenaudoti visuomenės informavimo priemonių tarpusavio santykiams aiškintis, kas yra nesąžininga vartotojų atžvilgiu.
Etikos požiūriu vertinami ne tik žurnalistiniai darbai, bet ir žurnalisto elgesys viešojoje erdvėje, daugiausia socialiniuose tinkluose. Kaip teigia V. Trofimišinas, žurnalistas ir po darbo lieka žurnalistu, todėl jis negali sau leisti elgtis netinkamai. Kaip pavyzdį Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininkas pateikia žurnalisto Andriaus Tapino kivirčą su dizaineriu Juozu Statkevičiumi, kuomet A. Tapinas minėtą menininką pavadino skuduru.Šiuo konkrečiu atveju Visuomenės informavimo etikos komisija nusprendė, kad tai yra etikos pažeidimas. Pagrindinis tokio nuosprendžio motyvas buvo tai, jog A. Tapinas kritikavo ne J. Statkevičiaus elgesį, bet vertino jį kaip asmenį. Dėl to V. Trofimišinas priminė, jog asmuo ir jo elgesys privalo būti skiriami. Apie tai, kad žurnalisto nuomonė privalo būti reiškiama sąžiningai ir teisingai yra pasisakęs ir Europos žmogaus teisių teismas. Kritikuojama turi būti neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o, atvirkščiai, reiškiama kritika privalo būti konstruojama turint pozityvų tikslą: išryškinti tam tikrus trūkumus ar siekti juos pašalinti.
Visuomenės informavimo etikos pirmininkas V. Trofimišinas tikino, jog dažniausiai etikos komisijai skundžiami neetiški nuomonės reiškimai, neetiškas informacijos rinkimas, tikrovės neatitinkantys faktai, netiksli informacija, klaidinančios antraštės bei anonsai, nuomonių įvairovės neužtikrinimas ir nesuteikta teisė atsakyti.
Žurnalistai negali informuoti apie tai, kas liečia jų susiję su pačių interesais. Ypač dėmesingi privalo būti negali informuodami apie istorinius įvykius ir asmenybes, kuomet tai būna jautrios ir neaiškios temos. Autorius, to nepaisydamas, bando surasti vienintelį teisingą atsakymą, pasirinkdamas neteisingą būdą. Taip pat skundžiamas žurnalistų dalyvavimas politinėse rinkimų kampanijose. Pasak etikos komisijos pirmininko, praėję rinkimai parodė, jog nemažai žurnalistų pasirinko dalyvauti rinkimuose ir pamiršo, kad tuo laikotarpiu turėjo pasitraukti iš žurnalistinės veiklos.
Susirūpinimą kelia tai, kad pažeidimų kategorijos atitinka esminius kodekso postulatus, kurių būtina laikytis. Dažniausiai žurnalistai pažeidžia profesinę etika kritikuodami žmogų ir neleisdami jam pasiaiškinti. Labai dažnai tai nutinka su viešaisiais asmenimis, nes yra manoma, jog būtent šių asmenų kritikos ribos – labai plačios. Tačiau kritikuojančio žurnalisto nuomonė ir viešųjų asmenų atžvilgiu turi būti reiškiama etiškai ir sąžiningai.
Negali būti iškraipomi faktai, žurnalistas privalo turėti tikslą atskleisti veiklos, o ne pačio asmens trūkumus. Priešingu atveju kritikos paskelbimas visiškai nederėtų su demokratiniais visuomenės funkcionavimo principais. Kritika yra bet koks vertinimas, ji gali būti tiek teigiama, tiek neigiama. Jeigu tam tikras asmuo žurnalisto apibūdinamas teigiamai, tačiau vis tiek dėl to yra nepatenkintas ir reikalauja papildomo dėmesio, deja, tokios teisės jis neturi.
Minėta teisė yra užtikrinama tik asmeniui, kuris aptariamas neigiamai. Tam, kad tokia teisė apskritai būtų užtikrinta yra atsakingas žurnalistas, nes jis inicijuoja publikaciją, dėl to turi užtikrinti, kad žmogui ši teisė būtų suteikta. Atsakymo teisė turi būti realizuota kur kas anksčiau, nei viešumoje pasirodo publikacija. Žurnalistas renka medžiagą, kuria koks nors asmuo yra kritikuojamas ir būtent tokiame rinkimo procese minėtam asmeniui turi būti suteikta teisė pasiaiškinti, pakomentuoti situacijas, dėl kurių buvo kritikuojamas.
Kodeksas nenustato pareigos pačiam kritikuojamam asmeniui kreiptis į žiniasklaidos priemonę atsakingus asmenis. Deja, labai dažnai šioje vietoje aptinkamas kitoks požiūris: jeigu žmogus nesikreipia pats, tai teisės pasisakyti nebegauna. Pastebimi ir tam tikri manipuliacinio pobūdžio atvejai, kuomet užklausa, kritikuojamam asmeniui pasisakyti, išsiunčiama likus minutei iki publikacijos paviešinimo, ir formaliai žurnalistas lieka teisus. Komisija tokią praktiką kritikuoja. Anot pranešėjo, tokių dalykų negali būti: žurnalistinė etika privalo būti grindžiama sąžiningumu. Viktoras Trofimišinas savo pranešimo metu išskyrė kelių rūšių sprendimus, kuriuos priima Visuomenės informavimo komisija. Visų pirma – sprendimai pažeidus visuomenės informavimo etiką; antra, individualus kreipimasis, kai nenustatoma, kad etika buvo pažeista, bet akivaizdu, kad buvo ypač priartėta prie ribos, kai iki pažeidimo likęs vos vienas žingsnis. Taip nutinka tuomet, kai komisijai stinga tvirtų argumentų pagrįsti, jog buvo nepaisoma profesinės etikos.
Taip pat egzistuoja rekomendacinio pobūdžio nutarimai: tai yra labiau apibendrinantys, išeinantys iš konkrečių problemų temų nagrinėjimo atvejai. Pats griežčiausias komisijos sprendimas – rengėjo priskyrimas profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai.
Pasak Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininko, dauguma įsitikinę, jog šios kodekso nuostatos galioja žurnalistams, bet ne redaktoriams, nes jie nerašo tekstų. Tačiau anot Viktoro Trofimišino paaiškinimas yra paprastas: šios nuostatos galioja tiek žurnalistui, tiek redaktoriui ir nesvarbu kaip tos pareigos bus įvardijamos – nuostatos galioja asmenims, atsakingiems už vienos ar kitos žiniasklaidos priemonės turinį.
Nuotraukose: Kaunietis Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininkas Viktoras Trofimišinas ir Vilniaus universiteto studentė, portalo www.kaunozurnalistai.lt praktikantė Garbrielė Sagaitytė.
Dailininko Algimanto Snarskio piešiniai ,,Žurnalistinė antis” ir ,,Žiniasklaidos savininkai – konkurentai”
