Nieko naujo. Prievartauja net nepilnamečiai nepilnametes laiptinėse. Chamizmas pakilo į tokias aukštumas, kad iš jo bjaurasties vargu ar kada nors nusileisime ten, kur dar žmonės gyvena. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido šviesaus atminimo poeto, publicisto, Sąjūdžio idėjų tribūno Sigito Gedos pomirtinės poezijos knygą „Freskos“ – nežabotos erotikos bestselerį. Ji iškart tapo perkamiausia. Kad knyga sulauks tokio anšlago, leidėjai iš anksto žinojo – erotika visais laikais traukė, viliojo. Ir su ja kovoti – darbas veltui. Kai prieš keturis dešimtmečius susirūpinome, kaip pakelti tuomet vargais negalais atgaivinto žurnalo „Kultūros barai“ prenumeratą, vienas pirmųjų jo vyriausiųjų redaktorių šviesaus atminimo puikaus romano „Tolimi keliai“ autorius Aleksas Baltrūnas juokais pasakė: „Spausdinkime kačių ir nuogų moterų nuotraukų – tiražas kils kaip ant mielių…“
Žinoma, šis pranašiškas humoras nieko bendro neturėjo su fotomenininkų Romualdo Rakausko ir Rimanto Dichavičiaus tada pasirodžiusiomis aktų nuotraukomis. Ribų buvo lyg ir paisoma iki to laiko, kai erotika, meilės palydovė, virto sekso industrija, nukritusi į pavartės padugnes. Išspirta iš daugelio Vakarų valstybių, į Lietuvos kasdienybę sėkmingai ji įsibruko iškovotos laisvės epochoje. Ir jau ji, ne žmogus, rašoma didžiąja raide.
Kai neseniai buvo pasklidęs gandas (žinia), kad Šiuolaikiniame meno centre pasirodys nuogas vyras ir nuoga mergina, Vilniaus Rūdninkų gatvę užkimšo smalsuolių minia. Ir kiek buvo nusivylimo, kai vyras tik šmėstelėjo, o nuogalė iš viso nepasirodė… Dar tebegyvas Kauno Mykolo Žilinsko paveikslų galerijoje parodytas zoofilijos vaizdas.
Na, o dabar štai vaizduojamojo meno sienų tapybos žanro vardu pavadinta knyga „Freskos“. Antrą kartą eilėraščių autoriaus, buvusio mano gero pažįstamo, talentingo poeto, vertėjo, bet nelaimingo bičiulio vardo rašyti ranka nekyla. Skaudu ištarti, kad ši „labiausiai perkama poezija“ parašyta poetui sunkiai sergant, sutrikus psichikai, pakėlus peilį, kuris žmogų nubloškė ant teisiamųjų suolo ir, ko gero, ant karsto lentos. Tad kodėl ligonio kūrybą literatūros olimpas – Rašytojų sąjungos leidykla – pasiėmė parodyti, kad erotika ir poezija – pakeliui? Kur pakeliui? Į padugnes. Į doros, moralės šiukšlyną. Todėl postringaujama apie tai, kad poezijai nėra draudžiamų temų; kad bandoma reabilituoti nepadoriais laikomus žodžius bei liaudiškus posakius; kad čia trykšta kūniškos meilės džiaugsmai, žaižaruoja humoras ir net diskutuojama su pasaulio erotinės poezijos tradicija.
Belieka tik pacituoti vieną (netgi ganėtinai nekaltą) eilutę iš šimtinės „Freskų“ atseit erotinių sonetų: „Patinka krūtys, o ir strėnos plačios. Ir dar žemiau, kur lenda mano stačias…“ Visiškai įteisinti terminai „kruštis“, „dulkintis“ ir pan., buvę slapti žmogaus organai atviri visu gražumu ir įvardijami be taškų (by..s, py..a ir pan.). Jau girdime kikenimą, entuziastingą cypimą, žviegimą sostinės Rūdninkų gatvėje prie Šiuolaikinio meno centro durų ir belieka tik trauktis į krūmus, nes tolesnis dialogas čia bevaisis. Kur pakvipo pramoga visiems galams, lengvais pinigais, nieko draudžiamo, nieko moralaus ir doro nereikia.
LŽS nario, dailininko Vladimiro Beresniovo piešinys
