Pirmąkart Kęstutį Miklą teko sutikti Jungtinių Tautų (JT) dangoraižyje lankantis Niujorke 1977 metų rudenį. Anuomet JT spaudos centre dar buvo akredituoti Salomėja Narkėliūnaitė („Argentinos lietuvių balsas“) ir Jonas Lukoševičius („Moscow news“, „Tiesa“). Tada nežinojau, kad po nepilnų poros metų tokią akreditaciją teks gauti ir man, o Kęstutis taps nuoširdžiu kolega ir patarėju. Mudviejų bičiulystė tęsėsi daugiau kaip per trejetą dešimtmečių. Matydavomės ne tik Tautose, Amerikos lietuvių sambūriuose, bet ir jo darbovietėje – „Readex Microprint“ korporacijos būstinės viceprezidento kabinete. Valdiškoje aplinkoje, kaip sakydavo Kęstutis, ilgai neužsibūdavome ir traukdavome į jo mėgstamą neprašmatnų, bet jaukų barą. Ten jis mėgo siurbčioti kokteilį „Black Russian“ („Juodasis rusas“). Tai buvo kavos likerio ir degtinės su ledu mišinys. Savo ruožtu kartais šiuo gėrimu pavaišindavau Niujorke dirbusius kolegas iš Maskvos, bet jie dėl tokio pavadinimo neužsigaudavo, nes buvę tikrai skanu. Ne tik gėrimams ar gardumynams (mėgo Napoleono sluoksniuotą tortą) turėjo gerą ir savitą skonį Kęstutis Miklas. Jis buvo neabejingas menui – ir vaizduojamajam, ir vokaliniam. Mėgino jėgas scenoje, smagiai valdė plunksną, bet duonai užsidirbdavo kaip inžinierius.
* * *
Kosto Kęstučio Miklo-Miklaševičiaus biografijoje yra paradoksaliai įdomių faktų. Vienas jų – istorija apie jo gimimo vietą. Štai ką apie tai rašė žymi išeivijos žurnalistė Salomėja Narkėliūnaitė (1920-2000) leidinyje Kęstučio 75 metų jubiliejaus proga: „Likimas lėmė, kad Kęstutis, vilniečio Petro Miklaševičiaus ir aukštaitės Aleksandros Černiauskaitės pirmasis vaikas, gimė 1922 m. liepos 6 d. pakeliui iš Radviliškio į Tauragę mažutėje Lybiškio geležinkelio stotyje, netoli nuo didžiojo Lyduvėnų tilto per Dubysą. Ten buvo tik trys pastatai: stotis su butu stoties viršininkui, namukas pervažos prižiūrėtojui ir daržinė. Ši vietovė tada priklausė Tauragės apskrities valsčiui. Kai Kęstučiui sukako 17 metų ir reikėjo gauti Lietuvos pasą, buvo vargo, kol pasų skyrius nustatė jo tikrąją gimimo vietą. Pasirodo, stotelė, ilgainiui keičiant apskričių ribas, buvo priskirta prie Raseinių apskrities Skaudvilės valsčiaus, o tarybiniais laikais ji atiteko Jurbarko rajonui. Imdamas dabartinės Lietuvos pasą, Kęstutis vėl turėjo problemų, bet naujieji biurokratai rado „genialią“ išeitį – jie pase įrašė, kad Kostas Kęstutis Miklas gimė Raseiniuose, kuriuose… jis net nėra buvęs.“
K. Miklas turėjo bajoriško kraujo. Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga Kęstučiui pripažino bajorystės kilmę ir 1997 m. liepos 6 d. (Lietuvos valstybės ir jo gimimo dieną) Trakų pilies Vytauto Didžiojo menėje jam buvo įteiktas bajorystės aktas. Miklaševičių herbas – trys ragai trimitai skyde.
* * *
Tragiškai lemtingais Lietuvai 1941 metais Kęstutis gavo Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos brandos atestatą ir įstojo į Vilniaus universitetą, kur pasirinko teatro meno ir mokslo sritį, kuriai vadovavo prof. Balys Sruoga. Studijuodamas dar baigė aktoriaus J.Gustaičio dramos studiją, vėliau lankė režisieriaus R.Juknevičiaus dramos studiją, kuri veikė Vilniaus dramos teatre. 1943–1944 m. dirbo Vilniaus liaudies ansamblio administratoriumi. Grįžtant sovietinei okupacijai, K. Miklas pasitraukė į Vakarus. 1949-ųįų spalį jis iš Vokietijos karo pabėgėlių stovyklos atvyksta į JAV, Niujorko universiteto Adelfų kolegijoje po šešerių metų vakarinių studijų baigia mechaninę inžineriją. Suprato, kad iš menininko, humanitaro uždarbio būtų sunku išlaikyti šeimą, kurioje užaugo keturi vaikai – trys dukros ir sūnus. Dirbo konstruktoriumi įvairiose bendrovėse, padarė nemažai patobulinimų optikos ir kitose srityse, jo pavarde užregistruota 12 patentų. Nuo 1967 m. iki išeidamas į pensiją 1997 m. jis darbavosi „Readex Micropint“ korporacijoje. Iš pradžių buvo vyriausiasis inžinierius, o vėliau tapo korporacijos viceprezidentu ir generaliniu direktoriumi.
Tai unikali ir įdomi bendrovė. Jos pirmtakę 1939 m. įsteigė Albertas Bonis. Jam jau nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios rūpėjo sukurti smulkaus spausdinimo – mokroprinto – technologiją. Pasinaudodamas kolegos leidėjo Manuelio Komroffo bandymais didinti fotografinį vaizdą, Albertas Bonis nuėjo, galima sakyti, priešingu keliu – o kiek galima jį maksimaliai sumažinti, „suspausti“? Tada leidyklos ir bibliotekos galėtų kaupti informaciją šimtąkart mažesnėse erdvėse. Tai, savo ruožtu, padėtų žymiai sutaupyti medžiagų, lėšų. Leidinių puslapius A. Bonis fotografavo ant įprastinės 35 mm kino juostos ir vėliau dar „suspausdavo“, kad į skaidrią 6×9 cm kortelę (mikrofišą) sutilptų dešimt eilių po dešimt puslapių (t. y. visas šimtas). Suprantama, tokią smulkybę galima perskaityti jau tik su specialiu aparatu. Jį tobulinant kaip tik gavo sėkmingai pasidarbuoti ir inžinierius Kęstutis Miklas. Tokios optinės laikmenos labai išpopuliarėjo dar ikikompiuterinėje epochoje. Jas, padedant Kęstučiui Miklui, Lietuvoje populiarino, diegė Vilniaus ir Klaipėdos universitetų bibliotekininkystės profesorius Viktoras Urbonas.Per penketą dešimtmečių „Readex Microprint“ bendrovė parengė ir išleido šimtus unikalių mikrofišų kolekcijų. Tarp jų – „Ankstyvieji Amerikos spaudiniai, 1639-1800”, “Literatūros apie fotografiją ir su ja susijusius dalykus vadovas”, JAV Kongreso ir Jungtinių Tautų organizacijos svarbiausių dokumentų rinkiniai. Ypač vertingas ir unikalus yra iš žymiausių pasaulio bibliotekų surinktas pirmųjų Viljamo Šekspyro kūrybos spaudinių komplektas.
Šiandien mikrofišos – jau archyvinė praeitis. Jas pakeitė skaitmeninės laikmenos, kurių komplektus įsisavino leisti ir „Readex Microprint“ kompanija.
* * *
Nors, liaudiškai tariant, iki kaklo užsiėmęs gamybine veikla, Kęstutis Miklas sugebėdavo rasti laiko ir JAV lietuvių visuomeniniams reikalams. Nuo 1970 m. jis buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) tarybos narys. Nuo 1967 m. – JAV lietuvių bendruomenės tarybos narys, 1997–2005 m. Lietuvių žurnalistų sąjungos valdybos pirmininkas, Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) prezidentas.
Dar gyvendamas Lietuvoje suprato, kad turi „žurnalistinę gyslelę“. Iš jo paties teko girdėti, kad šešiolikametis Lietuvoje iš žurnalo „Lurdas” 1938 m. gavęs pirmąjį 10 litų honorarą. Dirbo Kaune leistame žurnale „Savaitė”, o atsidūręs JAV, daugiausia rašė Niujorke leistam katalikiškam išeivijos laikraščiui „Darbininkas”. Nuo 1996 m. – Eltos ir Lietuvos Vyriausybės informacinio centro akredituotas korespondentas Jungtinėse Tautose. K. Miklas buvo Tarptautinės žurnalistų federacijos Briuselyje narys
Daug metų jis pašventė Lietuvių bendruomenės veiklai – vadovavo Niujorko LB apylinkei, iki pat mirties buvo Floridos apygardos valdybos pirmininkas. Daugelį kartų išrinktas į JAV LB Tarybą nariu, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje veikėjas. Jis ypač aktyviai reiškėsi kaip Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) prezidentas. O darbuojantis šiame poste, pasak kolegės S. Narkeliūnaitės, darbų buvo begalės, nes „reikėdavo vykti į SLA centrą Niujorkan, kur nuo seno buvo susikaupę nemažai reikalų, kuriuos reikėjo kuo greičiau išspręsti. Šie nesibaigiantys rūpesčiai nualino Kęstučio sveikatą.“
Nuo senų laikų Kęstutis palaikė artimus ryšius su gimtuoju kraštu. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, jis kasmet atvykdavo įvairiais visuomeniniais reikalais. Paskutinįkart jį teko matyti gražią vasaros dieną gurkšnojant kavutę su LŽS pirmininku Dainiumi Radzavičiumi prie lauko staliuko ties „Neringos“ viešbučiu.
* * *
Kęstutis Miklas buvo labai jautrus lietuvių kalbos grožiui. Ką nors rašydamas, jis turėdavo po ranka „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“, kad pasitikrintų taiklesnį žodį ar išsireiškimą. Daug dėmesio skyrė lietuviškų spaudinių istorijai: pavyzdžiui, buvo pasikvietęs Vilniaus universiteto profesorių Domą Kauną skaityti pranešimo Niujorko LB bendruomenei Mažvydo „Katekizmo“ 450 metų jubiliejaus proga. Pats jis nepamiršdavo ir senųjų Amerikos lietuvių spaudinių. „Turime progos pakalbėti apie pirmąją lietuvišką knygą, kuri buvo išleista JAV 1875 metais, Shamokin miestelyje, Pensilvanijos valstijoje,- rašė „Darbininke“ Kęstutis Miklas. – Tai buvo Mykolo Tvardausko paruoštas 159 puslapių žodynėlis, skirtas to meto lietuviams imigrantams. Ši knygelė su užrašu “TLUMOSZIUS arba SLOWNIKAS Angelskai – Lietuwiszkas ir Lietuwiszkaj – Angelsckas” negalėjo plačiau pasklisti, nes beveik visi egzemplioriai sudegė, kilus gaisrui spaustuvėje tuoj po jos atspausdinimo. Yra surastas tik vienas tos knygelės egzempliorius, gerokai apgadintas, net su vienu išplėštu lapu (15 – 16 pusl.). Bene keisčiausia, kad jis buvo rastas Lietuvoje, nežinia kaip į ją patekęs.”
Vadovaujant Kęstučiui Miklui, Lietuvių žurnalistų sąjunga ėmėsi globoti du žurnalistikos stipendijų fondus – išeivijos žurnalistų Henriko Blazo ir Salomėjos Narkėliūnaitės. Abu šie fondai veikia prie Tautos fondo. Lietuvos žurnalistikos instituto vadovybei rekomendavus, iš minėtų fondų kasmet skiriamos vienkartinės 300 dolerių stipendijos pažangiausiems studentams žurnalistams.
Ryškūs Kęstučio Miklo veiklos pėdsakai Tautos fonde. Šiandien Tautos fondas iš visų išeivių organizacijų gal geriausiai žinomas Lietuvoje, nes turi savo atstovybę Vilniuje. Ne viena patriotinė ar švietimo organizacija, spaudos ar kitokia bendrovė, vykdanti demokratinio proceso Lietuvoje skatinimo projektą, per pastaruosius dešimt metų buvo paremta iš Tautos fondo aukų.
Keletą milijonų dolerių išleidęs Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veiklai, Tautos fondas, atkūrus laisvą Lietuvą, tuojau nukreipė savo žvilgsnį į Tėvynę ir aukojo lėšas Lietuvos grįžimui į pasaulį palengvinti. Šiandien gal mažai kas prisimena, kad 1992 m. Tautos fondas skyrė 100 000 dol. Tarptautinių santykių institutui Vilniuje kurti (saviems diplomatams auginti), Lietuvos ambasadai Vašingtone ir Lietuvos misijai Jungtinėse Tautose.
* * *
2009-ųjų balandžio dešimtąją po beveik mėnesio kelionių klaipėdiškės jachtos “Ambersail” septintoji įgula pasiekė Majamį. Čia ji susitiko su aštuntąja įgula, pasirengusia iki balandžio galo praplaukti visą Šiaurės Amerikos žemyną iki pat Halifakso Kanadoje.
“Tūkstantmečio odisėjos” abi įgulas sutiko gausus lietuvių būrys, kurio priekyje buvo energingasis LB Floridos apygardos pirmininkas Kęstutis Miklas. Jis sakė,
tokie susibūrimai, kaip “Ambersail” garbei, yra labai svarbūs visų kartų lietuviams, kad ir dėl kokių priežasčių jie būtų atsidūrę toli nuo Tėvynės. Niekam tada negalėjo toptelėti mintis, kad šiam veikliam žmogui teliko gyventi vos du mėnesiai.
2009 m. birželio 14 d. iš Singer Ailando gyvenvietės Floridoje į Niujorką, kur teko viešėti, atskriejo liūdna žinia, kad Anapilin iškeliavo Kęstutis Miklas. Šių eilučių autoriui kliuvo nelengva misija – iš Niujorko pranešti į Lietuvą apie Kęstučio Miklo mirtį. Ketinau jam paskambinti ir susitarti dėl susitikimo, bet, deja, nebesuspėjau…
Nuotraukoje (virųje):Kęstutis Miklas (dešinėje) bendrauja su LB Niujorko apygardos pirmininku Aleksandru Vakseliu ir rašinio autoriumi (viduryje).
S. Narkėliūnaitės nuotr.
Nuotraukoje (viduryje): Niujorko šaulių kuopos minėjime Kęstutis Miklas skaito pranešimą Klaipėdos krašto atgavimo septyniasdešimtųjų metinių proga.
P.S.Krivicko nuotr.
Nuotraukoje (apačioje): Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos salė, kurioje kaip korespondentas daugybę metų stebėjo posėdžius Kęstutis Miklas.
P.S.Krivicko nuotr.
