Apie XIX-ojo amžiaus vidurį fotografija pasiekė Panevėžį. Ilgą laiką ji pasitelkta daryti portretams. Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė dr. Zita Pikelytė pastebi, kad senoji, ypač tarpukario, Panevėžio fotografija nėra sulaukusi didelio istorikų susidomėjimo. Virgilijaus Juodakio knygoje „Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940“ paminėtas tik vienas tarpukario Panevėžio fotografas – Icikas Fridas. Dvitomyje „Lietuvos energetika“ (leidykla „Mokslas“, 1982) teko matyti jo 1935 metais fotografuotą Panevėžio dyzelinės elektrinės mašinų salę (Nuotraukoje kairėje). Būta, žinoma, šiame mieste ir daugiau žmonių, valgiusių profesionalią duoną iš fotografijos.
Uolusis fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas knygoje „Mūsų miestelių fotografai“ pateikia pasakojimą apie bene žymiausią prieškario panevėžietį fotografą Joną Žitkų arba Žitkevičių (1889 – 1975). Sunkiausias jo gyvenimo etapas – dešimt metų, praleistų Macikų kalėjime (Šilutės rajonas) ir Sibiro tremtyje. Kentėjo už savo fotografijas, kuriose Antrojo pasaulinio karo pradžioje užfiksavo bolševikų įvykdytų kraupių nusikaltimų pėdsakus.
1941 m. birželio 24 d. Panevėžio cukraus fabrike bolševikai sušaudė 19 Pandėlio ir Kupiškio apylinkių gyventojų. Tarp jų galėjo patekti ir mano tame fabrike dirbęs tėvas, kurį tomis dienomis enkavedistai areštavo ir su keliomis dešimtimis vyrų įmetė į tamsų rūsį. Juos išleido į Panevėžį įžengę vokiečiai. Sunku sakyti, bet už tėvo gyvybės išgelbėjimą turėčiau būti dėkingas… Hitleriui. Vos po poros dienų nuo egzekucijos cukraus fabrike pasitraukiančios raudonosios armijos štabo rūsyje nukankinti trys Panevėžio ligoninės chirurgai ir medicinos sesuo.
as aukas Jonas Žitkus fotografavo stambiu planu, nors anksčiau laidotuvių fotografijų daryti nemėgo. Profesionalo kadrai sukrečia iki širdies gelmių. Fotografijose – cukraus fabriko aukų laidotuvės. (Nuotraukoje dešinėje)
Tarpukariu Jonas Žitkus buvo fotografavęs daug žinomų panevėžiečių, o tarp jų įžymiąsias moteris – rašytoją, visuomenės veikėją Gabrielę Petkevičaitę Bitę, poetę Salomėją Nėrį. Pamenu, 1943-ųjų vasarą žingsniavome viena Panevėžio gatve ir pamatėme lėtai slenkančią žmonių vorą. Kažkas šalimais pasakė: „Bitę laidoja“.
Man, penkiamečiui, anuomet netilpo galvoje, kaip tiek daug žmonių gali laidoti mažą vabzdį. Tik po daugelio metų supratau, kad tądien Panevėžys ir visa Lietuva atsisveikino su viena tauriausių savo asmenybių. Esu tikras, kad tas laidotuves matė, bet nežinia, ar fotografavo ir Jonas Žitkus, nes jis to daryti nemėgo.
Bitė dar nuo 1890 m. bendradarbiavo Vinco Kudirkos laikraštyje „Varpas“ – pasiuntė savo pirmąją korespondenciją „Iš Panevėžio“. Rašydama į „Ūkininką“, pradėjo pasirašinėti Bitės slapyvardžiu. 1920 m. gegužės 15 d. – 1920 m. rugsėjo 15 d. Steigiamojo Seimo atstovė, išrinkta V-oje (Panevėžio) rinkimų apygardoje.
Pirmininkavo pirmajam posėdžiui, kaip vyriausia Seimo atstovė. Mandato atsisakė, grįžo į Panevėžį. Ar girdėjot, kad kas iš dabartinių seimūnų mūsų dienomis savo noru atsisakytų Seimo mandato? Nebent smarkiai prisidirbęs ir teisėsaugos pričiuptas. Prisiminkime, kaip laikas brėžė savo žymes rašytojos fotografiniuose portretuose, kurių paskutinysis yra sukurtas Jono Žitkaus.
Nuotraukoje: Gabrielės Petkevičaitės – Bitės portretai.
(Bus daugiau)
