Prof. E.Aleksandravičius: kuo verčiantys cvirkų paminklus skiriasi nuo sovietinių komjaunuolių?

Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje gausiai susirinkusiems skaitytojams buvo pristatyta LŽS ir NŽKA nario, prof. Egidijaus Aleksandravičiaus knyga ,,Žaidimas su degtukais”, kurią redagavo mūsų kolegė LŽS ir NŽKA narė Birutė Garbaravičienė. Pateikiame knygos ,,Tyto alba” leidėjų sutrumpintą pokalbį su E.Aleksandravičium.

„Ši knyga skirta tiems, kurie ima nutuokti, kad nustojus klausinėti „kodėl?“ gyvenimas anksčiau ar vėliau praranda prasmę“, – sako knygą „Žaidimas su degtukais“ pristatantis žinomas istorikas, daugelio istorijos ir publicistikos knygų autorius, intelektualas, TV laidų vedėjas ir laidos „Be pykčio“ bendraautoris prof. Egidijus Aleksandravičius.

– Knygoje kalbate apie šiandien labai daug diskusijų keliančią atminties temą. Kaip elgtis su „nepatogiais“ istoriniais klausimais, į kuriuos šiandien, atrodo, daliai visuomenės reikia aiškių atsakymų. Bet ar apskritai įmanoma rasti tokius atsakymus?

– Istorikui derėtų visų pirma pasidalyti nuostaba, kad cvirkų ir nėrių vajus sukyla po trijų dešimtmečių nuo mūsų išsivadavimo iš sovietų nelaisvės. Kodėl dabar? Juk anuomet laisvės euforijos ir didžiųjų vilčių metais nelabai stebėjomis net geresnio meninio lygio monumentų sprogdinimu. Teisėtas nuskriaustųjų minios keršto proveržis. Dabar jau kažkas kita. Kiek čia kaltas rusų karas prieš Vakarų demokratijas, o kiek faktas, kad priaugo nauja mūsiškių karta, kuri gimė laisvėje ir niekad nematė aistringų sovietmečio komjaunuolių. Ar negali būti taip, kad šios kartos aktyvistai net nebežino, kada tampama panašiais į tuos, prieš kuriuos kėlėme Sąjūdžio vėliavas ir šūkius?

Niekad nesvaigau nei nuo Nėries lyrikos, nei nuo Cvirkos humoro. Suprantu svaigusius ir svaigstančius. Tačiau ne jų dramatiškos ir prieštaringos figūros man regisi labiausiai palaikančios sovietinių papročių bei jausmų gyvastį. Labiausiai žeidžia rusiško centralizmo ir administracinio elgesio pobūdis, kuris dvelkia nuo kiekvienos iš anų laikų paveldėtos valdžios įstaigos. Sovietizmas nejučia prasiskleidžia būtent ten, kur įsiviešpatauja beribis, smulkmeniškas ir perteklinis savų piliečių kontrolės, tikrinimo ir baudimo geismas. Galios demonstravimas ir nepagarba žmogui, jo privatumui, nepaisant Konstitucinės idealybės ir oficialiojo džiugesio. Džiugesio, kuris nedžiugina. Jis tik rodo refleksijos stygių ir menkstančius mūsų sugebėjimus saugoti žmogiškumo sodus ir kūrybines jėgas, būtinas save taisyti ir gerinti.

 

– Kalbant apie istoriją ir atmintį, įstrigo knygoje jūsų minimas pavyzdys. Aptariate aktualijas, susijusias su sudėtingų asmenybių įamžinimu ir konkretų Škirpos atvejį. “ Ar  istorinis žvilgsnis, sugebantis priimti visus istorijos sudėtingumus, įmanomas šiandien?

– Visų tautų, kurios išgyveno ir išliko „kruvinose žemėse“, arba, praplečiant skausmingą Tymothy Snyder metaforą, Vidurio Rytų Europoje tarp Hitlerio ir Stalino, lemtys yra panašios. Vienspalvių praeities herojų ir vienareikšmių būdų išlikti tada, kai vieną brutalų okupantą keitė kitas bestija, beveik nebuvo.

Klausimas, ar esame sudėtingesnes atminties formas kultivuoti pajėgiantys, ar galime iškelti monumentus prie pastatų, kuriuose ir mūsų ar lenkų policija bei teismai dirbo per II pasaulinį karą, po to ten sklaidėsi ir patriotus kankino enkavedistai, juos pakeitę gestapininkai, ir vėl sugrįžę sovietų galvažudžiai? Ar galėjome nenugriauti cvirkų ir nėrių paminklų, o trumpus užrašus pakeisti ilgomis ir kontroversiškomis biogramomis. Ar galime atsispirti posovietinių atminties administratorių ir lėkšto vienareikšmiškumo geidžiančios naujosios minios slėgiui, kai istorijos vadovėliuose ar žiniasklaidos likučiuose viešpatauja tik antraštės ir kelių sakinių info? Na, dar orų prognozės. Ir dar – tikrai kvalifikuotos mūsiškių krepšinio apžvalgos. Atsakyčiau: galima, bet nepaprastai sunkiai.

 

– Ir kodėl mums reikia tos nevienalytės praeities?

– Esu įsitikinęs, kad sudėtingųjų „kodėl?“ puoselėtojai girdi ginklų žvangesį ir supranta karo grėsmę. Tačiau jiems atrodo, kad suprimityvinta minia ir tylinčiųjų paklusnumas tik sukuria stabilumo ir tvirtybės iliuziją. Tokioje atmosferoje riksmas, kad „dangus griūva“ skamba daug garsiau nei, tarkim, Suomijoje. Be paprastos drąsos ir savarankiško pilietinio atsparumo panikos kėlėjams – nesvarbu, ar jie yra rusų informacinio karo komandosai, ar savi be pigios sensacijos gyventi negalintys bukapročiai – mūsų šalis tampa labiau pažeidžiama nei galėtų būti.

– Daug knygoje publikuojamų tekstų rašėte pandemijos laiku ir prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą. Tad kokia užduotis tokio neramaus ir nežinomybės kupino pasaulio akivaizdoje tenka apžvalgininkui? Galbūt kaip tik kai kurie dalykai tampa labiau akivaizdūs?

– Su tokiais klausimais gulu ir keliuosi. Gal tik įtariu galimus atsakymus ar viena kitai prieštaraujančias prielaidas. Pasakysiu su ironijos prieskoniu: visa ateitis yra labiau nežinoma, nei linkstama tikėti. O pandemijos laikas ir prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą tą nežinomybę tik sutirštino. Vidinių ir išorės pavojų akivaizdoje smulkmenos ir svarbūs dalykai ima keistis vietomis, o viešojoje erdvėje vietoje svarstymo, kantraus kalbėjimosi ir skirtingai manančiųjų sutarimo paieškų įsiviešpatauja propagandinės klišės ir tikruosius mūsų žmonių būties sunkumus uždengiantys špižiniai valdžios įsakymų dangčiai.

Rusijos karas prieš Ukrainą turi ir visą demokratinį pasaulį paliečiančias komunikacines pafrontes. Žaidimą be taisyklių pamėgusi Maskva šiandien beatodairiškai remia visus, kurie yra nepatenkinti įsiviešpatavusių elitų elgesiu. Tuo pačiu metu karo stovis viešpataujantiems turto ir galios didžiūnams pureną dirvą elgtis bet kaip, klupdant savus piliečius ant kelių, apšaukiant visus nepatenkintuosius „rusų tarnais“ arba naudingaisiais idiotais. Jei intelektualinei gyvenimo kritikai dar liko viešosios erdvės lopinėlis, tai jis turėtų būti skirtas skirtingai manančiųjų ir skirtingai tikinčiųjų ginčų vieta.

Gali būti, kad čia prasikiša paprastas pavydas ir pagieža iš viso to besipelnančiųjų elektromobilių ir Ispanijos vilų atžvilgiu. Tačiau daug rimtesne bėda regisi neišvengiamas biurokratinio, rusiškai centralizuoto autoritarizmo kasamas griovys tarp piliečių bendruomenės ir valstybės valdžios. Socialinių kontrastų šalis gali kurti džiaugsmingų šypsenų dirbtinę regimybę, bet tikrovės gelmė kvėpuoja savomis nuotaikomis. Tai mus neabejotinai silpnina, nepriklausomai nuo to, kiek pinigų agitatoriams ir propagandai skirtume. Todėl kantrus samprotavimas ir sudėtingesnių problemų naštos pakėlimas yra vienintelė logiška priemonė, galinti padidinti atsparumą ir bendrą imuninę piliečių būklę.

– Negaliu istoriko nepaklausti apie ateitį, kuri šiandien tokia nenuspėjama ir bauginanti. „…didžiausias pasipriešinimas Maskvos ordai yra nenuilstanti pastanga nenusileisti ir netapti į juos panašiems. Iki charakteringų smulkmenų. Nustoti elgtis it lietuviškai kalbantiems rusams.“ Ar šiandien matote tokių požymių mūsų visuomenėje? Kaip to išvengti?

– Jei mes turime savo laisvę – tai ji glūdi žmogaus viduje, o ne kontorų bei įstaigų stalčiuose. Ji reiškia, kad kiekvienas žmogus gali save apmąstydamas, savistabos pratimus atlikdamas įveikti rusą savyje ir niekad nesielgti taip, kaip su pasipiktinimu matome juos besielgiančius su savais ir užkariautais žmonėmis.

– Knygoje vis minite stebuklo galimybę, tad pabaigoje norėčiau klausti, ar jūs, kaip istorikas, tikite stebuklais?

– Taip, tikiu žmogiškosios būties stebuklais. Be jų nei Vasario 16-osios Respublikos, nei Kovo 11-osios Lietuvos idėjos nebūtų išsipildžiusios. Toks istorinis stebuklas tikrai reikalingas, kad nepriklausomoje Europos Sąjungos valstybėje apsigyventų laisvi žmonės, išsivadavę nuo posovietinio pokolonializmo traumų ir kaustančio nevisavertiškumo kompleksų. Reikia tikėti stebuklais, kad žengtumei į susitikimą su laisvaisiais lietuviais, nestyrodamas žvarbaus vėjo perpučiamoje stotelėje, kol kokia nors valdžia atsiųs laisvės autobusą.

 

Panašūs straipsniai