Lietuvos karikatūrai – 500 metų! Garbingam jubiliejui – karikatūros antologija (II)

(Pabaiga)

Tikėdamas karikatūros galia, dailininkas Zeno­nas Šteinys, pristatydamas karikatūrų rinkinį „100 šypsenų“, dar 1976 metais rašė: „Pasitelkęs hi­perbolę, simbolį, metaforą ir fantaziją, gali kal­bė­ti apie tokius dalykus, į kuriuos tikriausiai nepa­jėgtų prasiskverbti jokia kita meno rūšis“. Jis bu­vo pranašiškai teisus, nes menas gal ir galėjo prasiskverbti, jeigu jam būtų netrukdę. Tačiau viską stebėjo GLAVLIT’o akis. Ir karikatūrą taip pat. Bet ką jai padarysi! Ji šaipėsi, ir tiek! Žmonės suprato potekstę, todėl tiek daug jų rinkdavosi į karikatūrų parodas, kurios imtos rengti nuo 1961 metų.

Tos parodos buvo tikra atgaja, sielos šventė, tarsi žarija, užkasta pelenuose, teikianti viltį, jog baigsis tamsa, ateis laikas, kai iškreipta realybė taps miražu, išgaruos lyg sapnas.

Žinoma, daug karikatūrų dėl cenzūros  liko dailininkų stalčiuose, jų neišvydo tie, kam buvo skirta.

Tikėkime, jos bus paskelbtos, kaip ir tos, kurios puošė miško brolių satyrinius leidinius, šaukė į kovą už Tėvynės laisvę. Jas taip pat reikia surinkti, nes tai Lietuvos kultūros istorija, kurią privalome pažinti.

Reikšmingą impulsą karikatūros raidai Lietuvoje suteikė septintojo dešimtmečio pabaigoje prie Lietuvos dailininkų sąjungos įsikūrusi karikatūristų sekcija, kuriai nuo pat pirmos dienos vadovavo dailininkas Jonas Varnas.

Jos pastangomis kasmet rengiamos karikatūros parodos, į kurias kviečiami ir svečiai iš užsienio, o Lietuvos karikatūristams ieškoma galimybių dalyvauti tarptautiniuose salonuose. Rengiamos ir leidžiamos karikatūrų knygos, albumai, katalogai.

Kas treji metai Jonas Varnas organizavo Baltijos šalių karikatūros ir mažosios satyrinės plastikos parodas „Homo sapiens“, kuriose gausiai dalyvaudavo dailininkai karikatūristai  iš Latvijos, Estijos, taip pat svečiai iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, kitų šalių.

Lietuvos karikatūristai visą laiką svajojo apie savo dailės galeriją, kurioje galėtų nuolat supažindinti žiūrovus su naujausiais darbais. Bandymų ją įkurti būta jau prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau sumanymas realizuotas tik devintajame dešimtmetyje. Jį įgyvendino dailininkas Vladimiras Beresniovas, kuris Kaune, Rotušės aikštėje, ten veikusiame Antikvariato knygyne buvo atidaręs minisaloną. Jame lankytojai turėjo progos susipažinti ne tik su Lietuvos, bet ir kitų šalių geriausiais humoristiniais bei satyriniais grafikos kūriniais.

Salonas turėjo savo emblemą, kiekvienas dailininkas, dalyvavęs parodose, gaudavo garbės diplomą, o pats palikdavo po vieną kūrinį. Šios dovanos ilgainiui turėjo sudaryti nuolatinę kari­katūrų ekspoziciją. Deja, pasikeitus aplinky­bėms, saloną teko uždaryti.

Lietuvos karikatūristai su savo žiūrovais bendravo ne tik parodų salėse. Išpopuliarėjo karikatūros kūrėjų ir gerbėjų klubai.

Devintajame dešimtmetyje ypač išgarsėjo „Šaipokų“ klubas, įkurtas Kaune 1982 m. Plėtojant jo veiklą daug nusipelnė dailininkai Vladimiras Beresniovas, Andrius Deltuva, rašytojas satyrikas Aleksas Dabulskis. „Šaipokų“ klubas subūrė rašytojus satyrikus, dailininkus karikatūristus, humorą mėgstančius aktorius. Klubas rengė karikatūrų parodas,   humoro vakarus, leido katalogus, o Atgimimo metais ir savo laikraštį „Ūpas“.

1970–1980 metais daug įsimintinų, linksmų švenčių, koncertų, konkursų su nepakeičiamais didžiuliais cukraus maišų prizais organizavo Marijampolės karikatūros gerbėjai. Tuo metu buvo manoma, kad šis miestas taps Lietuvos satyros ir humoro sostine su savo simboliu – kalakutu. Ypač išpopuliarėjo nuo 1973 m. čia rengiamos humoristinių fotografijų ir jas komentuojančių karikatūrų parodos. Netrūko čia ir „grynosios“ karikatūros parodų, taip pat ir tarptautinių. Buvo planuojama šiame mieste įsteigti Karikatūros muziejų.

Šiauliai plačiai žinomas kaip dviračių miestas. Neatsitiktinai kaip tik čia imta rengti tarptautines karikatūrų parodas „VeloCartoon“. Tęsiant senas šiauliečių karikatūros tradicijas, čia buvo leidžiamas humoristinis žurnalas „Titnagas“ (vyr. redaktorius – Amalijus Narbutas).

Aštuntame–devintame dešimtmetyje karikatūristų veikla Lietuvoje tapo labai pastebima. Sparčiai augo karikatūristų gretos, gausėjo parodų, išleidžiamų knygų. Vis daugiau dailininkų savo darbus eksponavo ir užsienyje, pelnė reikšmingų apdovanojimų.

Neišsižadėjo karikatūra ir savo bene svarbiausios raiškos srities – periodikos.

Apžvelgdami ilgą ir turiningą Lietuvos karikatūros istoriją galime pasidžiaugti, kad sėkmingai tęsiamos ir puoselėjamos tradicijos. Kaip ir anksčiau, jai būdingas autorių braižo įvairumas, technikų skalė, turtinga tematika, minties gilumas, o svarbiausia, viena kūrėjų karta sėkmingai papildo kitą, ją keičia.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje ypač aktyviai dirba šie menininkai: Gediminas Akelaitis, Alvydas Ambrasas, Herta Burbė, Rimantas Dovydėnas, Raimundas Franckevičius, Andrius Gruzdaitis, Šarūnas Jakštas, Gintaras Jocius, Alvydas Jonaitis, Jonas Lenkutis, Saulius Medžionis, Algimantas Snarskis, Gintautas Stankevičius, Edmundas Unguraitis, Ramūnas Vaitkus, Evaldas Vėgėlė ir kt. Jų pasiekimai akivaizdūs: piešiniai drąsūs, šmaikštūs, spalvingi, turiningi.

Galima pasidžiaugti, jog Lietuvos karikatūros laukia vaisinga ateitis. Jos žvilgsnis aštrus kaip ir prieš penkis šimtus metų. O šiuolaikiniai Lietuvos karikatūristai užtikrintai išsikovoja garbingą vietą tarp savo kolegų visame pasaulyje.

Kiekvienais metais, balandžio 1-ąją dieną, organizuojamos respublikinės Lietuvos karikatūros parodos Vilniuje. Jau surengtos 54 parodos. Po eksponavimo sostinėje parodos keliauja po įvairius Lietuvos miestus, linksmindamos žiūrovus. Prie senbuvių karikatūristų prisijungia ir nauji jauni dalyviai, tai Gražvydas Bugas, Žilvinas Bražukas, Serena Pečiūnaitytė, Jokūbas Zovė ir kt.

Šioje pirmą kartą Lietuvos kultūros istorijoje leidžiamoje tokio pobūdžio knygoje pasakojama apie Lietuvos karikatūros  kelią, dailininkus, kurie sukūrė įdomiausius satyros ir humoro darbus, ypač tuos, kurie nūnai nuolat papildo jos aukso fondą.

Manome, kad ši knyga bus įdomi ne tik Lietuvos žmonėms, kurie turės gerą progą pažinti savo satyros ir humoro meistrus, bet ir kitų kraštų karikatūros gerbėjams. Ypač tiems, kurie domisi ja kaip dailės žanru. Jie suras daug tik Lietuvai būdingų įvykių, savitumo, kuris praturtina pasaulinę karikatūros istoriją.

Imkite šią knygą ir būkite su mumis.

Panašūs straipsniai