Kol pasirodys „Lietuvos karikatūros antologija“ – teko laukti 35 metus!..

 

LAIMONAS INIS, rašytojas, žurnalistikos senjorų klubo MES narys

Mintis išleisti tokią knygą seniai ,,gimė” dailininko, LDS ir LŽS nario  Vladimiro Beresniovo ir kultūros istoriko, žurnalisto  Romualdo Neimanto galvose. Abudu užsidegę ėmėsi darbo. Vladimiras Beresniovas, pats sukūręs šimtus humoristinių ir satyrinių piešinių ir sukaupęs nemenką savo kolegų karikatūrų archyvą, akylai vartė prieškaryje leistus satyrinius ir humoristinius leidinius („Kultuvė“, „Vapsva“, „Kuntaplis“, „Šluota“ ir kt.), norėdamas atidžiau pažvelgti į šio žanro istoriją ir prikelti iš užmaršties satyros meistrų darbus. Gimė pirmasis antologijos variantas. Deja…

 

Ne, nemirė, tik 35 metams buvo pasmerktas dūlėti. Neparėmė nei Kultūros ministerija, nei leidyklos, nei verslininkai – visi turėjo „svarbesnių“ darbų. O gal nenorėjo padėti todėl, kad satyros ir  humoro kūrėjai vanojo ir juos, kartais ir piktai pasišaipydami, o, kaip byloja liaudies išmintis – kam malonu girdėti: vagie, kepurė dega ar pan.

Vladimiras Beresniovas nenuleido rankų. Toliau kaupė karikatūrų ir satyrinių piešinių archyvą, bendravo su šio žanro mylėtojais, rengė karikatūrų parodas, konkursus (koks sunkus buvo marijampoliečių prizas – cukraus maišas!), bandė įkurti karikatūrų muziejų, klubus ir kt. Kai kas pavyko.  Antai Kauno Rotušės aikštėje antikvariato knygyne buvo atidarytas minisalonas, atsirado “Šaipokų” klubas, gimė laikraštis “Ūpas” ir dar kai kas. Vis noriau ir gausiau Lietuvos karikatūristai dalyvavo tarptautinėse parodose ir pelnė ne vieną apdovanojimą.

 

Bet grįžkime prie antologijos. Puiki kultūros istoriko, istorijos mokslų daktaro Romualdo Neimanto įžanga, nors parašyta prieš tris dešimtmečius, o, rodos, šiandien. Autorius apžvelgia šio grafikos žanro ištakų istoriją, didžiausią dėmesį skirdamas Lietuvai. Per amžius karikatūra išlaikė pagrindinius bruožus – išjuokia ir pašiepia ydas jai būdingomis priemonėmis, pasitelkdama hiperbolę, alegoriją, ironiją, groteską, šaržą ir kt. Dailininkas Zenonas Šteinys, turėdamas tai galvoje, teigė: “Pasitelkęs … simbolį, metaforą ir fantaziją, gali kalbėti apie tokius dalykus, į kuriuos tikriausiai nepajėgtų prasiskverbti jokia kita meno rūšis”. Dažnai karikatūristai ir cenzūrai (viską budriai stebėjusiai GLAVLIT’ui) parodydavo špygą.

Antologijoje autorių pavardžių abėcėlės tvarka pristatyta 112 dailininkų, pateikta apie 600 jų darbų. Kiekvienam dailininkui skirta po du  puslapius. Prisiminti garsiausi prieškario menininkai: Jonas Bulis-Lumbis, Jonas Martinaitis, Juozas Olinardas Penčyla, Adomas Varnas, Stepas Žukas ir kt. Dėmesys XX ir jau XXI a. dailininkams klasikams Valentinui Ajauskui, Iljai Beresnickui, Andriui Deltuvai, Stasiui Krasauskui, Fridrikui Jonui Samukui, Algirdui Šiekštelei, Jonui Varnui ir dar ne vienai dešimčiai. Gaila, beveik nėra jaunųjų karikatūristų. Ar jiems šis dailės žanras neįdomus?

Vladimiras Beresniovas apgailestauja: dėl finansinių, poligrafininų ir kitokių kliūčių į antologiją nepateko nemažas būrys vertų karikatūristų. Jis net mano, kad vertėtų išleisti antrą tomą – medžiagos gausu.

Ir pabaigai  padėkos žodis tiems, kurie daugiausia prisidėjo prie “Lietuvos karikatūros antologijos” leidimo (ketvirtas variantas!). Tai sudarytojai Vladimiras Beresniovas, Alvydas Jonaitis, Saulius Medžionis (jis ir maketuotojas), viršelio dizaineris Aurimas Jonaitis, teksto vertėja į anglų kalbą Gražina Matukevičienė, pastabomis ir patarimais pasidalinęs Šarūnas Jakštas, Kauno kolegijos reklamos ir medijų centras, UAB spaustuvė „Bitutės“.

Vladimiro Beresniovo žodžiais, tegu antologija „tiesia kelius naujiems satyros ir humoro kūrėjams“. 

 

 

Panašūs straipsniai