Klausimas: Kada bereikšmiais pertarais pagaliau nustosime teršti lietuvių kalbą?

Virginija GRIGALIŪNIENĖ, LŽS ir NŽKA narė

Žinių reportažai, gyvenimo būdo laidos, kelionių monologai, pranešimai konferencijose, interviu su pramogų ir ne pramogų pasaulio įžymybėmis – viską norisi pamatyti, išgirsti, sužinoti, nesvarbu, jei kai kurie laidų „herojai“ įsiėdę iki šleikštulio. 

Nesiimsiu vertinti ne be žiniasklaidos pagalbos ant populiarumo „bangos“ užsiropščiusios „geliko kristinos“ ir į ją panašių „įžymybių“, bet pabandysiu sugėdinti… tuos, kurie, tikiuosi, gali į kritiką sveikai sureaguoti. Pirmiausia turiu galvoje Lietuvos politikus, valstybės tarnautojus ir kitus valdininkus, kuriems dažnai tenka bendrauti su žiniasklaidos atstovais, ir kurie, kalbinami žurnalistų viena ar kita aktualia tema, niekaip neįstengia sukurpti rišlaus sakinio (apsieiti be šnekamosios kalbos „šiukšlių“). 

Valdiškos institucijos, ieškodamos darbuotojų, prirašo visokiausių reikalavimų, o štai vieno ir, mano nuomone, ypatingai svarbaus sakinio – „gebėti rišliai dėstyti mintis, kalbėti taisyklinga lietuvių kalba“ –  reikalavimų sąraše dažniausiai nėra. Nes turbūt tikimasi, kad lietuvis tiesiog negali kalbėti netaisyklingai.  

Tiesa, politikai yra renkami, tad jiems tokie reikalavimai net negaliotų: prasibrovei į valdžią – viskas, gali pliurpti ką tik nori ir kaip tik nori… 

Vis dėlto būtų malonu, jei ir politikai savo kalbai skirtų daugiau dėmesio. Patekę į valdžią, pultų (už mūsų pinigus) ne anglų kalbos pradžiamokslį vartyti, o pirmiausia pasimokytų, kaip taisyklingai kalbėti lietuviškai.

Ne vieną parlamentarą, ministą ar dar aukštesnį Lietuvos valdžios atstovą radijo ar TV laidoje girdėjau dėstantį savo mintis, reiškiantį nuomonę vienu ar kitu klausimu, ir stebėjausi, kad žmogus aukštai užlipo karjeros laiptais, o taip ir neišmoko taisyklingai kalbėti. Ne angliškai, ne vokiškai, ne prancūziškai, o lietuviškai! Vos ne kiekviename sakinyje – kalbos „šiukšlės“! Pavyzdžiui: „Ūkininkams, ta prasme, subsidijos skiriamos tikrai nemažos…“; „Žiūrėkit, mes šitos situacijos negalėjom numatyti…“; „Didelis dėmesys turi būti, na, skiriamas socialinėms problemoms spręsti, tai va…“, „Nu, vat, žinok, dar tikrai yra laiko ydingą konservatorių nusistatymą pakeisti…“; „…na, mes čia laikomės, na, pozicijos, tikrai, na, negalima rusijos kaltint, na, dėl Ukrainos…“ ir t. t., ir t. t.

Nuo politikų neką atsilieka ir valstybės tarnautojai, tarp jų – įstaigų vadovai. „Mums svarbiausia užtikrinti vaiko gerovę, ar ne…“, „Kiek tekę susidurti, žodžiu, na, nepastebėjome, ta prasme, jokių problemų…“; „Lietuvoje, iš tikrųjų, na, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, bus užtikrinami, ta prasme, aukščiausi standartai…“

Pastariesiems antrina ir ekonomistai, bankininkai („Iki metų pabaigos palūkanos dar turėtų sumažėti, viskas keisis į gerą pusę, ar ne“; „Sunkmetis, ta prasme, jau tuoj turėtų pasiekti piką…“; „Tikimasi, kad, na, iš tikrųjų, butų kainos, ta prasme, gali koreguotis…“

Lyg ir aišku, ką pašnekovas nori pasakyti, bet kam gražią lietuvių kalbą „apvelti“ visokiais bereikšmiais pertarais? Juk radijo laidoje ar prieš TV kameras su žurnalistu kalbamasi ne pirmą kartą, vadinasi, jaudinimuisi lyg ir nėra priežasties. 

LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys

Panašūs straipsniai